čia vakaras o čia jau rytas
čia vikšras o čia jau pievinis verpikas
ant smilgos pavėjui siūbuoja
kol įsisiūbuoja visa pieva
ir aš joje

ir mano mintys kalbasi su manimi
neatpažįstamai kaskart tyliau
sunku išgirsti pauzes tarpe jų
skaudžiau nesužinoti Dievo plano
bet laumžirgis rasos lašelį numeta ant delno
ir nuskuba o aš vis sėdžiu

žolynėlių karalystėj
rankioju po vieną uogeles
jaučiuosi tarsi manęs nė nebūtų
tik vėjy žydintys darželiai
ir kvapas kvapas vasaros dažų