– Tikrai? – Gordonas nustebęs žiūrėjo į Liną.



– Taip. Rodžeris sakė, kad rado Feliciją, bet ji pabėgo, – nerimo moteris. – Tik laiko klausimas kada jis vėl ją ras.



– O kaipgi Eularija?



– Aš jos neperdaviau tai pačiai šeimai, kad jei Rodžeris rastų, tai tik vieną, juk vis geriau nei abi iškart.



– Gudru, – šyptelėjo jis, bet netrukus jo veidas surimtėjo. – Bet tai reiškia, kad tu anksčiau už visus žinojai, kokia mūsų laukia ateitis?



– Ką turi omenyje?



– Tu atidavei Feliciją ir Eulariją auginti kitiems tam, kad apsaugotum jas nuo Rodžerio ir tuo pačiu galėtum priimti Agnesę ir Raveną, taip?



– Taip, tuo metu man būtų buvę per sunku išlaikyti keturis vaikus, – atsiduso ji.



– Bet tu atidavei jas dar likus septyniems metams iki Ravenos gimimo. Visi kiti Ypatingieji sužinojo apie Pranašystę daug vėliau.



– Taigi. Lorena išpranašavo Arelos ir Tasdaro likimą daug vėliau, bet kurį laiką tai laikė paslaptyje, tik aš viena viską žinojau nuo pat pradžių, juk pranašavimas rimtas dalykas, Lorena norėjo įsitikinti ar tai tiesa.



– Aišku, – linktelėjo Gordonas ir žvilgtelėjo į laikrodį. – Jau vidurnaktis, Tamsos Karalystėje turėtų būti sutemę, mums metas.



– Ar tu tikras, kad tamsoje bus geriau?



– Taip. Galbūt sargybos bus daugiau nei dieną, bet tamsa bus mūsų priedanga.



– Gerai, tada nedelskime.



Lina padavė Gordonui ranką ir jie teleportavosi prie įėjimo į Tamsos Karalystę.



– Kitoje vartų pusėje turėtų būti bent du sargybiniai, – sukuždėjo jis. – Jų mes negalėsime išvengti, ruoškis.



Gordonas staigiai pravėrė vartus ir ištiesė lazdą, skleidžiančią raudoną magišką energiją, o Lina – rankas, švytinčias nuo auksinės šviesos. Įsibrovėlius pamatę kokie šeši sargybiniai puolė artyn, bet po kelių sekundžių buvo suguldyti ant žemės. Jie tuo ir buvo ypatingi – daug, bet ne pakankamai stiprūs.



– Gerai, paslėpkime juos, kol niekas nepastebėjo, – paragino Gordonas.



Jie nutempė sargybinius į krūmus ir patys, prisidengdami tamsa ir medžiais, ėmė artėti prie tvirtovės. Gordonas visą laiką spaudė rankose savo lazdą, pasiruošęs bet kurią akimirką pulti. Tai nebuvo šiaip magiška lazda, Lina žinojo, kad tai žynių simbolis, perduodamas iš kartos į kartą. Taip, Gordonas buvo žynys, vienintelis iš Ypatingųjų, galintis bendrauti su dievais, sukūrusiais visą nepaprastų ir paprastų žmonių pasaulį. Jis buvo labai protingas ir stiprus, moteris džiaugėsi, kad pasikvietė jį į pagalbą, bet tuo pačiu nerimavo, kad per ją jis gali pakliūti į pavojų. Tačiau Gordonas toks buvo, jam nerūpėjo pavojai, jei prireiks, jis buvo pasiryžęs aukotis.



– Pažiūrėk, ten Rodžeris, – Lina kumštelėjo jam į pašonę. – Gal galėtume su juo susitarti ir jis nuvestų mus pas Neptūną?



– Gal juokauji?



– Aš visiškai rimtai. Gal Rodžeris ir tarnauja Tasdarui, bet to nedaro savo noru, kartais netgi bando nepastebimai sužlugdyti jo planus.



Gordonas tylėdamas minutėlę žiūrėjo į Rodžerį. Jis lėtai ėjo akmeniniu keliu tvirtovės link ir įtartinai dairėsi aplinkui, paskui paspartino žingsnį ir akimirksniu dingo už vartų.



– Palik jį, – galiausiai prakalbo. – Per daug pavojinga rizikuoti.



Ir jie nusprendė surasti Neptūną patys. Gordonas įtarė, kad jis gali būti uždarytas požemiuose, Tasdaras ten laikė visus savo belaisvius.



– Ar žinai, kaip ten patekti? – neramiai žvelgė į jį Lina.



– Laiptai į požemius turėtų būti kažkur netoli įėjimo. Bet jie labai dideli, išskirti į dvi dalis – Aukštutinius ir gilesnius, Žemutinius požemius. Žemutiniuose turėtų būti kankinimų kameros, nemanau, kad Neptūnas ten.



– Kodėl?



– Tasdaras ten įkalina tik tuos, iš kurių nori išgauti kokią nors informaciją arba jei jie yra pridarę daug žalos. Neptūnas uždarytas ne dėl to.



Jis atsitraukė nuo krūmo, už kurio buvo pasislėpęs, ir įsitikinęs, kad aplinkui nieko nėra, prigludo prie gynybinės sienos. Lina dar minutėlę tūnojo savo slėptuvėje, paskui iš lėto prislinko prie jo. Gordonas atrodė sunerimęs.



– Bus sunku persikelti į kitą sienos pusę, nes įeiti galime tik pro pakeliamąjį tiltą, bet jis taip pat saugomas. Be to, pažiūrėk ten, – jis kilstelėjo galvą į viršų. – Ant tvirtovės stogo yra šaudymo angos. Tikriausiai ten pilna lankininkų, jeigu jie pamatys mus einančius per pakeliamąjį tiltą, neabejotinai ims šaudyti.



– Tuomet ką siūlai daryti?



– Užgesinti žibintus.



– Gerai, aš galiu tai padaryti.



– Tik nepamiršk, kad negali naudoti daug galių, nes Tasdaras pajus tavo energiją.



– Žinoma, duok man minutėlę.



Lina užsimerkė ir susikaupusi užsidėjo pirštus ant smilkinių. Gordonas įdėmiai žiūrėjo į ją, bet paskui visų žibintų šviesa užgeso. Vienu metu, tik prieš tai dar paskutinį kartą žybtelėjo.



– Labai gerai, – šyptelėjo žynys. – Paskubėkime.



Ir nieko nelaukdami jie nubėgo pakeliamojo tilto link. Jis vis dar buvo nuleistas, prie įėjimo Gordonas įžiūrėjo du sargybinius su kalavijais prie šonų. Norėdami likti nepastebėti, įsibrovėliai suktelėjo į dešinę ir sutūpė palei sieną.



Gordono veidas buvo iki pusės tamsoje, jis tik truputį kilstelėjo galvą ir spėjo pamatyti, kaip nuo žemės pakilo dvi figūros, lyg šmėklos iš kapų. Davęs ženklą Linai, jis šoko ant vieno iš tų sargybinių, antrasis norėjo pulti jį, bet priešais veidą išniro aštrūs durklo ašmenys. Tuo metu pasirodė dar vienas sargybinis. Išsisukdamas durklo, Gordonas atšoko į šalį, pačiupo vyrą už rankos, truktelėjo į save ir iš visų jėgų keliu trenkė į pilvą. Juos pastebėję dar du sargybiniai puolė kartu. Žynys pastūmė iš skausmo susirietusį užpuoliką į vieną iš jų, pritūpdamas išsilenkė antrojo ginklo ir atsivėdėjęs užvožė šiam per smakrą. Tada likusį sveiką pagriebė už gerklės ir išmušė iš rankų durklą. Švystelėjo mėnesienoje lazda. Sargybinis susmuko ir per porą sekundžių buvo nutemptas į krūmus.

Atsikratę kliūtimi, Gordonas ir Lina nuskubėjo prie įėjimo į tvirtovę, bet žynys suabejojęs stabtelėjo.



– Iš šonų yra arkos be langų. Pro ten būtų daug saugiau patekti į vidų.



– Gerai, – linktelėjo ji, ir prigludę prie sienos jie nutolo nuo vartų.



Pro arkas buvo matyti šviesa. Minutėlę jie tupėjo po jomis ir atidžiai klausėsi, paskui ištiesusi durklą Lina lėtai pakilo ir pažvelgė į vidų. Koridorių, žinoma, saugojo sargybinis, tad ji palaukė, kol jis prieis arčiau, griebė jį ir perrėžusi gerklę ištempė pro arką. Tada jie su Gordonu perlipo palangę ir tvirtai pastatę kojas ant grindų pagaliau atsidūrė viduje. Tačiau saugiau nepasidarė, už bet kurių durų galėjo pasitaikyti kiti sargybiniai.



– Štai ten, – Gordonas parodė į kairę.



Lina nusekė iš paskos. Su Gordono nurodymais, jie greitai sudorojo dar tris sargybinius. Kadangi negyvėlius bet kada galėjo surasti bendrininkai, veikti reikėjo nedelsiant, ir jis nervingai bandė sugalvoti kokį veiksmingą planą. Už lango girdėjosi besikeiksnojantys sargybiniai, tikriausiai bandė vėl įjungti šviesą.



Žynys pravėrė duris ir parodęs ženklą sekti toliau išėjo į vestibiulį, bet staiga prigludo prie grindų. Netrukus priekyje pasirodė sargybinis, patruliuojantis apatinį koridorių – Tasdaras nerizikavo apsieiti su mažesne apsauga net naktį.



Gordonas nelaukė, kol sargybinis praeis pro šalį, ir linktelėjo. Lina liko savo slėptuvėje ir išgirdo tik bumbtelėjimą ir ginklo bilstelėjimą į grindis.



– Kol kas viskas gerai, – nuleisdamas lazdą sukuždėjo žynys. – Ten šone veda laiptai į požemius. Juos irgi turėtų saugoti.



Jis buvo teisus, įėjimą saugojo du sargybiniai, bet jais atsikratyti buvo taip pat lengva, kaip ir kitais. Gordonas išnaršė sargybinių kišenes, paėmė raktų ryšulį, ir pagaliau nusileidę žemyn jie ėmė dairytis Neptūno. Kamerose kalėjo ir daugiau belaisvių, bet jie nenorėjo jų vaduoti ir būti pastebėti.



Neptūnas gulėjo pačiame Aukštutinių požemių gale ant seno kieto gulto, ir nejudėjo.



– Tikriausiai užleido miego burtą, kad nekeltų problemų, – spėjo Gordonas.



– Ar galėtum jį atburti?



– Jokių problemų, bet ne čia.



Jis atrakino grotas ir pakėlė berniuką. Palikti tvirtovę pavyko taip pat sėkmingai, kaip ir į ją įsibrauti, žinoma, teko atsikratyti dar keliais sargybiniais. Bet tik išėję pro Tamsos Karalystės vartus jie pasijuto saugiau.



– Tasdaras labai nustebs, kai supras, kas nutiko, – šyptelėjo Lina. – Juk ne kiekvienam pavyksta pabėgti iš jo tvirtovės beveik nepastebėtam.



– Taip, – lengviau atsiduso Gordonas.



– O kur mes nugabensime Neptūną?



– Į mano namus, Krištolo rūmuose jam vienam nesaugu.