Dešimtas skyrius. Nepažįstamoji

Išaušo rytas. Ravena prabudo nuo spiginančios saulės spindulių, kurie prasiskverbė pro akių vokus. Apsidairė. Aplinkui matė tik medines sienas ir pasenusias užuolaidas, kurias lengvai plaikstė šiltas ir silpnas vėjelis. Mergaitė rankose vis dar laikė veidrodį, tad įsidėjo jį į kuprinę ir susirinkusi visus daiktus susiruošė eiti. Nuo namų nebuvo labai nutolusi, tad baiminosi, kad kas nors ją atpažins.

Reikėjo keliauti į rytus. Ravena stengėsi nenukrypti nuo maršruto ir vis stebėjo veidrodžio kristalą, bet jis nė kiek nereagavo, tuo pačiu sėdamas baimę, kad galbūt Neptūnas suklydo ir tas žemėlapis rodo kelią kažkur kitur, o ne į Nebūties pasaulį. Tačiau mergaitė nepasidavė ir keliavo tolyn. Didžiąją dalį teritorijos užėmė laukymės ir miškai, bet jai patiko gamta, kur niekas nedrumstė minčių. Vienintelis trūkumas buvo maistas, nes parduotuvės čia pasitaikydavo retai, nors mergaitė pinigų turėjo pakankamai. Ir klausimas kur teks miegoti ateinančią naktį. Tačiau dažniausiai teko tai daryti po atviru dangumi, pasistačius palapinę iš medžių šakų, rąstų ir akmenų. Tai neatrodė labai blogai, juolab kad artėjo vasara ir oras buvo pakankamai įšilęs.

Tačiau vieną dieną Raveną užklupo netikėta liūtis...

Ji jau buvo beeinanti iš krautuvės ir ieškojo vietos, kur galėtų pernakvoti, kai staiga apsiniaukė dangus ir prapliupo. Mergaitė ėmė bėgti, bet tai nė kiek nepadėjo slėptuvės rasti greičiau, netrukus buvo permirkusi kiaurai, o kiek vėliau dangų perrėžė žaibas ir čia pat nugriaudėjo griaustinis.

Ravena pastogę rado tik po geros valandos. Tai buvo medinė susmukusi trobelė, kurioje aiškiai niekas negalėjo gyventi. Viduje buvo tamsu, bet šiaip ne taip ji įžiūrėjo daiktus – senovinę krosnelę, žemą staliuką, įdubusį čiužinį kampe. Džiugino tik krosnelė, prie kurios galės pasišildyti, jeigu ras, kuo ją pakūrenti. Bet ieškoti net nereikėjo, malkų buvo viduje, tik žinojo, kad jų užteks neilgam, nebent tik tam, kad išsidžiovintų plaukus ir drabužius.

Ravena pasidėjo savo kuprinę netoli durų, išsiėmė miegmaišį ir pasitiesė jį prie krosnelės, o netrukus įžiebė ir ugnį. Pažvelgė pro langą ir įsiklausė. Audra stiprėjo, vis labiau siūbavo medžiai ir braškėjo pasenęs namelis. Tai ją truputį gąsdino, bet neturėdama kito pasirinkimo tūnojo ten, kur įsitaisė, ir kurį laiką žiūrėjo į krosnelėje plevenančią ugnį. Vakarėjo. Mergaitė jautėsi pavargusi, norėjo užmigti. Amžiams. Ne, ji to nenorėjo, turėjo vilties ugnelę surasti mamą, tikėjo, kad viskas bus gerai, tik reikia palaukti dar truputį...

Įvairios mintys lindo į galvą. Ravena ilgėjosi savo namų, bet labiausiai nerimavo dėl Neptūno, juk jis pakliuvo pas Tasdarą. Ar jam pavyks ištrūkti ir jis atvyks jai padėti? O gal Tasdaras jį nužudys? Užtvers jai kelią pas mamą? Nors ne, ji žinojo, kad dar neatskleidė savo galių ir dabar susekti ją labai sunku. Bet tuo pačiu ją domino, kokias galias turi, ką ypatingo moka, ar gali teleportuotis, atpažinti kitus pagal magišką energiją ir koks tai jausmas.

Apie tai galvodama mergaitė juto po kūną pasklindančią šilumą. Saulė jau seniai buvo nusileidusi už horizonto, tad ji patogiai įsitaisė miegmaišyje. Tą naktį ją aplankė keistas sapnas. Labiausiai į atmintį įsirėžė bėganti mišku mergina. Ji aiškiai įsiminė jos veidą, net tada, kai pabudo, tas veidas vis dar šmėžavo atmintyje.

Bet stengdamasi apie tai negalvoti ir visiškai pailsėjusi nuo vakarykštės dienos, Ravena išlindo iš miegmaišio. Trokšte troško kuo greičiau pasiekti savo kelionės tikslą, nors išbandymai dar tik prasidėjo. Nujautė, kad nepaprastuose pasauliuose liko pamatyti ir išgirsti labai daug.

Krosnelė jau buvo seniai užgesusi, tačiau mergaitė neplanavo pasilikti čia ilgiau. Atidariusi langą jį iškišo galvą laukan, džiaugdamasi, kad trobelė nepavirto į šipulius, ir nužvelgė apylinkes. Iš miško glūdumos sklido malonus medžių ošimas, smulkūs lietaus lašeliai kapsėjo nuo stogo ant šlapios žolės, kurią jau buvo pradėję džiovinti ankstyvos saulės spinduliai.

Nedelsdama Ravena susirinko daiktus ir užsidėjusi kuprinę išėjo. Netoliese tekėjo Sidabrinio Sfinkso upė, tad nusprendė nusiprausti veidą. Kai pasilenkė prie vandens, žvilgantys it lygios metalo gijos plaukai čiuožtelėjo skruostu. Ji jau buvo betiesianti rankas į upę, bet staiga pajuto keistą šilumą, pasklindančią iš kaktos po visą kūną. Iš pradžių nesuprato, ką tai reiškia, paskui nusimetė kuprinę ir drebančiomis iš jaudulio rankomis ištraukė Zurato veidrodį. Kaip ir tikėjosi, kristalas žibėjo, tačiau neryškiai. Tai reiškė, kad tikslas netoliese, kad ėjo teisingu keliu.

Negalėdama sulaikyti džiaugsmo, mergaitė netrukus paliko mišką ir nuskubėjo žvyrkeliu. Kuo toliau ėjo, tuo kristalas darėsi vis ryškesnis. Ravenos širdis daužėsi kaip pašėlusi. Nejaugi? Nejaugi jau pasiekė savo taip išsvajotą tikslą? Tačiau žengė dar žingsnį ir kristalas užgeso, prieš tai porą kartų žybtelėjęs. Nieko nesuprasdama ji sustingo ir apsidairė. Dėmesį patraukė tik prie kelio ant suoliuko sėdinti mergina. Kuo ilgiau ji žiūrėjo, tuo labiau ėmė smelktis nuojauta, kad tai ta pati, kurią regėjo sapne.

Ravena užlindo už krūmų ir ėmė slinkti artyn, bet staiga išgirdo jos balsą.

– Kad ir ką bandai padaryti, geriau sustok.

Mergaitė išraudo.

– Ar tu mane persekioji? – vėl prakalbo mergina.

– Ne, tik norėjau iš arčiau į tave pažiūrėti, tai viskas.

– Kodėl? Ar atrodau kažkuo įdomi, ar nori mane apiplėšti? – ji žvilgtelėjo į mergaitę, vis dar besislepiančią už krūmų. – Palauk, tik nesakyk, kad pasiklydai ir aš turėsiu tau padėti.

– Visai ne! – atkirto Ravena.

– Tikrai? Tuomet ką veiki tokioje nuošalioje vietoje visiškai viena? Kur tavo tėvai?

– Tai ir bandau išsiaiškinti.

– Tu benamė? – mergina nustebusi pakilo nuo suoliuko, bet staiga pamatė artėjančias tris figūras. – Geriau slėpkis, čia pavojinga!

Ravena nieko nesuprasdama užlindo giliau už krūmų ir atsitūpė. Tuo metu trys figūros priartėjo. Mergaitė aiškiai įžiūrėjo du vyriškius ir moterį. Vienas jų buvo apsigobęs apsiaustu, dar labai jaunas, septyniolikos ar aštuoniolikos metų.

– Džiugu, kad vis dėlto nusprendei pasirodyti, – prakalbo jis.

– Edenai, tu jiems padedi? – išsigandusi mergina ėmė trauktis.

– Aš tik bandau padėti, nejaugi nenori pamatyti savo tėvo? Jis labai stengėsi tave surasti, būtų apmaudu, jei dabar pabėgtum.

– Aš žinau, kas jis toks ir kuo užsiima, Andora ir Isdonas man viską papasakojo. Jei manai, kad noriu būti tokia, kaip jis, tu klysti.

– Ar tu tuo tikra? – vaikinas prisimerkė, žiūrėdamas į ją savo tamsiai rudų akių gelme. – O jeigu jie tau pamelavo ir vienintelis žmogus, kurio turi saugotis, yra tavo motina?

– Kodėl turėčiau tavimi tikėti? – neatlyžo mergina. – Jeigu mano tėvas toks geras, kodėl pasiuntė tavo draugus tam, kad mane persekiotų ir priverstų su juo susitikti?

– Mes tik gelbėjam tave, bet jeigu nenori gražiuoju, teks piktuoju, – galiausiai prakalbo kitas vyriškis ir žengė prie jos. – Tu čia atėjai ne viena, argi ne taip, Felicija?

Mergina išsigandusi sustingo.

– Ne, atėjau viena, tai nesusipratimas.

– Nemanyk, kad aš kvailas, mačiau, kaip paslėpei krūmuose mergaitę. Galvoji nežinau, kas ji?

– Ką turi omenyje?

– Tavo tėvas jos ieško, – nusijuokė vyriškis. – Pasisekė, dvi žiurkės vienuose spąstuose...

Ravena negirdėjo, apie ką jie kalba, bet kupinas išgąsčio merginos veidas išdavė, kad jai gresia pavojus. Mergaitė atatupsta ėmė trauktis tolyn, bet staiga kažkas uždengė burną ir priglaudė ją prie savęs. Tai buvo tas jaunesnis vyriškis, Ravena net nepastebėjo, kada jis priartėjo, atrodė, tarsi būtų atsiradęs iš niekur.

Felicija jau norėjo bėgti jai į pagalbą, bet kelią pastojo moteris. Edenas nutempė besispyriojančią Raveną arčiau, tačiau ji įkando jam į ranką ir ištrūkusi nulėkė į mišką. Tuo metu jų dėmesys nukrypo į mergaitę, tad Felicija spyrė priešininkei į koją ir taip pat nurūko tarp medžių. Bėgo tol, kol nepavargo, ir vis dairėsi Ravenos. Nerimavo, kad nepakliūtų jiems į nagus, nors visiškai jos nepažinojo.

Netoliese mergina matė siaurą keliuką, bet nusprendė, kad bus kur kas saugiau slėptis glūdumoje tarp tankių medžių. Kažkas sušmėžavo netoliese, todėl ji pasislėpė tarp paparčių ir įsitempusi laukė. Matė tik artėjančius šešėlius ir giliai įkvėpusi pasiruošė sprukti tą pačią sekundę, kai bus pastebėta.

Netrukus išniro dvi figūros. Tai buvo Gertrūda ir Markas. Mergina jų beveik nepažinojo, jie buvo susitikę tik porą kartų. Gertrūda visuomet atrodė pasitikinti savimi, nerodanti savo silpnybių, o Markas – toks pat bejausmis, visuomet žvelgiantis į ją šaltomis akimis.
Gertrūda prisimerkusi nužvelgė horizontą. Felicija palinko prie žemės, bet tai nepadėjo pasislėpti, ją išdavė ryškūs drabužiai, tad neturėdama kito pasirinkimo išniro iš slėptuvės ir pasileido bėgti į kitą pusę.

– Vykitės ją! – Markas metėsi iš paskos. – Išsiskirstykime! Apsupkime iš visų pusių!

Mergina skuodė visu greičiu, bet nujautė, kad priešai vis artėja. Saulės nepaliestoje tankmėje trukdė besiraizgantys vijokliai, kaip aštrūs nagai braižė šakos, bet galvoje kalė vienintelė mintis – išsigelbėti, reikia išsigelbėti. Tuo metu pasigirdo šakų traškėjimas ir netoliese sušlamėjo medžiai. Felicija suakmenėjo, ir tą pat akimirką pamatė Raveną. Ji tekina dūmė pro eglės ir visa apsiašarojusi puolė prie jos.

– Aš bijau! Aš labai labai bijau! Prašau, nepalik manęs vienos!

– Nesijaudink, viskas bus gerai, – guodė ją mergina.

– Žinau, kad tu čia! – staiga pasigirdo Gertrūdos balsas. – Niekur nepaspruksi!

Bėglės nedelsdamos pasileido tiesiai, bet kad ir kaip stengėsi, persekiotojų atsikratyti nepavyko. Pamačiusi, kad nieko neišeis ir timptelėjusi Ravenai už kuprinės Felicija metėsi į šalį. Jos abi įsirito į griovį, priaugusį didelių lapų. Nors svaigo galva, paleidusi mergaitę mergina prišliaužė prie griovio krašto ir apsidairė. Grėsmingas šešėlis stovėjo vos už kelių metrų nuo jų. Atpažinusi Edeną ji atsargiai nušliaužė atgal pas Raveną.

– Nejudėk, – sukuždėjo. – Gal jie mūsų nepastebės ir išeis.

– Kas jie? – drebančiu balsu paklausė Ravena. – Kodėl jie mus gaudo?

Felicija kurį laiką tylėjo.

– Nepyk, aš dėl visko kalta, jei būčiau anksčiau sutikusi su jais pasikalbėti, tu nebūtum manęs čia sutikusi.

– Tai ne atsitiktinumas, aš tave sapnavau, todėl ir priėjau.

Mergina atrodė nustebusi.

– Dabar ne metas kalbėti, jie vis dar čia.

Ji matė vis artėjantį šešėlį ir stipriai glaudė prie savęs mergaitę. Sulaikiusios kvėpavimą jos laukė, kol jis nutols, bet netrukus išgirdo balsus.

– Po šimts, būtų daug paprasčiau, jei galėčiau pajusti jų energiją.

– Jų čia nėra, patikrink kitą pusę.

Šešėlis nuslinko tolyn. Felicija paleido Raveną ir lėtai pakilusi nužvelgė apylinkes.

– Čia tuščia, greičiau!

Ji padėjo Ravenai atsistoti ir jos nukūrė tolyn. Tuo metu varnų karksėjimas nuaidėjo per mišką. Tūkstančiai jų sklandė virš galvų ir tarsi juodu skydu užklojo dar prieš akimirką matytą žydrą dangaus lopinėlį. Tačiau bėglės nesustodamos nardė tarp eglių ir pušų, brido per čiurlenančius upeliūkščius ir niekur neišklydo. Kiekvienas šakos trakštelėjimas kėlė nenusakomą baimę, bet galų gale jos pasiekė pamiškę. Apsidairiusios ir įsitikinusios, kad niekas nemato, perbėgo tuščią gatvę ir pasiekusios gyvenvietes įsimaišė tarp žmonių.

– Kur mes einame? – paklausė Ravena.

– Į autobusų stotį. Žinau gerą vietą, kur galėtume apsistoti. Teks toli keliauti, bet ten jausimės kur kas saugiau.

Jos prisėdo ant suoliuko ir ėmė laukti. Autobusas turėjo atvažiuoti daugiau nei po valandos, o tai, aišku, truputį neramino. Felicija visą tą laiką buvo įsitempusi, Ravena norėjo ją užkalbinti, bet nedrįso ir tuo pačiu bijojo, kad praradusios budrumą jos paklius persekiotojams į nagus.

Ir štai, autobusas pagaliau atvažiavo. Kol jos keliavo, Ravena spoksojo pro langą, nors nieko nematė, tik miškus ir senas kaimiškas trobeles. Bet jai tai buvo nesvarbu, labiau erzino įkyrios mintys, lendančios į galvą. Kad ir tai, kodėl tie žmonės gaudė ne tik Feliciją, bet ir ją. Nors kam apie tai galvoti, vis tiek jau pabėgo, jie niekada jų neberas. Be to, buvo daug svarbesnių dalykų, ji vis dar turėjo surasti savo mamą, bet veidrodis nerodė jokių ženklų, nors visą laiką keliavo į rytus, net ir dabar. Ėmė abejoti, ar vartai į Nebūties pasaulį iš tikrųjų taip toli.

Po kelių varginančių valandų jos pagaliau išlipo iš autobuso. Felicija apsidairė lyg nežinodama kelio, bet netrukus jos patraukė siauru kaimo vieškeliu, paskui pasuko į mišką ir dar kurį laiką paėjusios sustojo prie medinio namelio.

– Tai vasarnamis, kuriame vaikystėje atostogaudavau, čia yra visi patogumai, kurių mums reikia, – rakindama duris kalbėjo Felicija. – Gal išalkai? Galėčiau nueiti į parduotuvę, ji visai netoli.

– Gerai, – kukliai linktelėjo mergaitė.

– O tu čia įsikurk ir dėl nieko nesibaimink, tavęs čia niekas neras. Beje, koks tavo vardas?

– Ravena, – nurausdama ištarė ji.

– Malonu susipažinti, aš Felicija.

Mergina apsisuko ir netrukus dingo tarp tankių medžių. Ravena nedrąsiai stovėjo koridoriuje ir dairėsi aplinkui. Namelis atrodė daug geresnis už tą, kuriame praleido praeitą naktį, čia bent jau buvo lovos ir židinys, o ne įdubęs čiužinys ir sena aprūdijusi krosnelė. Ir atrodė pakankamai jauku, išskyrus storą dulkių sluoksnį, užklojusį visus baldus. Bet tai rūpėjo mažiausiai.

Įsitaisiusi virtuvėje mergaitė ėmė laukti Felicijos ir atsegusi savo kuprinę išsitraukė veidrodį. Tačiau jis nė kiek nešvytėjo, ir tai ją tik dar labiau neramino. Jis užgeso būtent po to, kai ji pamatė Feliciją, o juk prieš tai taip skaisčiai žibėjo! Tačiau galvoti nebuvo laiko, Felicija netrukus grįžo su pirkinių krepšiais ir iškrausčiusi viską ant stalo ėmė ruošti valgį.

– Sakei, kad neturi namų, taip? – pasitikslino ji.

Ravena linktelėjo.

– Tik laikinai, aš turiu mamą, bet buvau nuo jos atskirta, todėl dabar jos ir ieškau.

– Tikrai? Aš taip pat gyvenau pas globėjus, bet kai mane pradėjo persekioti tie tipai, nusprendžiau juos palikti, nes nenoriu, kad per mane jie nukentėtų.

– Tie žmonės persekiojo tave ir anksčiau? – nustebo mergaitė.

– Taip. Jie bandė man pasakyti, kad žino, kur mano tėvas, bet aš jų neklausiau, o kai galiausiai nusprendžiau, mano kelyje pasipainiojai tu, – paaiškino ji, dėdama ant stalo puodelius arbatos. – Bet ką turėjai omenyje sakydama, kad mūsų susitikimas ne atsitiktinumas?

– Prieš mums susirinkant aš... mačiau tave anksčiau, sapne. Tu bėgai mišku, lygiai taip, kaip mums slapstantis nuo persekiotojų. Keista, ar ne?

– Atrodo, lyg būtum sapnavusi ateitį, bet manęs tai nė kiek nestebina, nes aš irgi tave sapnavau. Tikriausiai mums buvo lemta susitikti ir padėti viena kitai.

– Tu taip manai? – nudžiugo Ravena.

– Be jokios abejonės, – linktelėjo ji, dėdama priešais mergaitę garuojantį valgį. – Net jei tai skamba beprotiškai, pasaulyje yra daugybė nepaprastų dalykų.

– Tokių, kaip kiti pasauliai ir įvairūs gebėjimai?

– Iš kur žinai? – apstulbo Felicija.

– Nes aš esu nepaprasta.

– Ir tu?!

– Kodėl taip pasakei? – aiktelėjo Ravena.

– Aš esu viena iš Ypatingųjų, bet dar niekada nesinaudojau savo galiomis, nes nežinau, kaip jas atskleisti, o tavo energijos aš jausti negaliu, gal moki ją paslėpti?

Ir Ravena papasakojo jai viską, ką žinojo. Apie tai, kaip vedama balso atrado Krištolo rūmus, susipažino su Neptūnu, o jis atskleidė tikrąją jos prigimtį ir po to buvo pagrobtas.

– Tavo tėvas Tasdaras? – sumikčiojo mergina. – Kaip taip gali būti? Argi demonai gali turėti vaikų su žmonėmis?

– Kaip matai, – gūžtelėjo pečiais mergaitė. – O kodėl tu taip nenori susitikti su savo tėvu?

– Niekada nemačiau savo tėvų, bet globėjai norėjo, kad apie juos žinočiau. Jie sakė, kad mama mane paliko gelbėdama nuo tėvo, nes aš jam reikalinga tik kaip ginklas, kuris padės jam įveikti priešus. Aš nenoriu būti ginklas, todėl ir bėgu. Nors globėjai tikino, kad gali surasti mano mamą, negalėjau rizikuoti ir laukti, kol tėvas pasiims mane pirmas, – paaiškino Felicija. – Bet geriau nekalbėkime apie tai, nenoriu, kad labai nerimautum.

Visą popietę jos praleido tvarkydamos savo būstą, ir tik kai mėnulis išplaukė virš miško pajuto, kad pavargo. Ravena atsisėdo ant medinių verandos laiptelių ir įsiklausė. Buvo girdėti aplinkui čirškiantys svirpliai ir kažkur, nematoma tarp eglių ir beržų, šniokščianti per akmenis upė.

– O jeigu vis dėlto jie mus suras? – paklausė ji, kai Felicija prisėdo šalia.

– Žinau, kaip tu jautiesi, bet nereikia galvoti apie blogiausią.

– Ar tu padėsi man surasti mamą?

– Žinoma, gali tuo visiškai neabejoti.

Tą naktį, pirmą kartą po to, kai paliko namus, Ravena miegojo ramiai, neaplankė jokie košmarai.