– Negaliu patikėti, – Lina sunerimusi vaikštinėjo iš vieno kampo į kitą. – Kodėl jie taip pasielgė? Nejaugi nepagalvojo apie Ravenai gresiančius pavojus?



– Jai buvo lemta tai žinoti, Neptūnas tik atliko savo pareigą.



– Ji buvo atskirta nuo Neptūno vien dėl to, kad jis pasakė tiesą? Bet aš visą laiką tikėjausi, kad jie galės kartu leistis į žygį. Jeigu jai kas nors nutiks...



– Tu taip pasikliauji Neptūnu? – nustebo Gordonas. – Manai, kad jis pakankamai stiprus apginti Raveną, nors Tasdaro parankinis lengvai jį įveikė?



– Taip, tu dar daug ko nežinai apie Neptūną.



– Ką turi omenyje? – sukluso jis.



– Neptūnas yra kur kas stipresnis, nei mums visiems atrodo, tik pats to dar nežino, bet dabar, kai jo nėra, Ravena jokiu būdu nepasieks savo tikslų.



– Nesijaudink, Lina, viskas kontroliuojama, ką nors sugalvosime.



– Betgi mes net nežinome, kur yra vartai į Nebūties pasaulį, iš kur Ravena gali žinoti?



– Neptūnas rado žemėlapį, kurį jam paliko Febas, galbūt išsiaiškins.



– Žemėlapį? – suraukė antakius moteris.



– Taip, Febas vienintelis galėjo pasakyti, kur yra tie vartai, bet prasidėjus Visatų karui visa jo atmintis buvo ištrinta. Febas dabar mums negali padėti...



– Tuomet vienintelė viltis liko tik Neptūnas ir Ravena.



– Taigi, – sugniaužė kumščius Gordonas. – Jeigu Arela neištrūks, aš... nužudysiu Tasdarą!



Lina šiek tiek nustebusi pažvelgė į jį.



– Žinau, kaip tu jautiesi, bet Tasdaro neįmanoma nužudyti, pats tai puikiai žinai.



Kurį laiką jie sėdėjo tylėdami. Gordonas atrodė susimąstęs, jo smaragdinės akys buvo nukreiptos į langą, viena ranka sulenkta per alkūnę, o smakras atremtas į delną. Lina žvelgė į jį sunerimusi, žinojo, kad jis nerimauja ne mažiau, nei ji.



– Bet nejaugi niekada nebandei išsiaiškinti, kur gali būti tie vartai? – staiga paklausė ji. – Juk tu žynys, dievai gali tau lengvai tai pasakyti, ar ne?



– Gali, bet tai nereiškia, kad pasakys, mes turime aiškintis patys, – kildamas nuo kėdės paaiškino jis. – Bet didžiausia bėda dabar Tasdaras. Mums reikia sugalvoti, kaip iš jo nagų ištraukti Neptūną.



– Ir ką tu siūlai?



Gordonas lėtai perėjo kambarį ir valandėlę stovėjo prie lango. Moteris nenorėjo drumsti jo minčių ir kantriai laukė, kada jis atsakys. Papūtus silpnam vėjui lengvai sujuto balta užuolaida, tačiau jis nė nekrustelėjo. Veidas atrodė be galo susirūpinęs, akys klaidžiojo kažkur toli už horizonto, kur buvo matyti tik gūdus miškas, o virš jo – bepradedanti kilti saulė.



– Mes patys galėtume surasti trūkstamą žemėlapio dalį ir perduoti ją Ravenai, bet dar tiksliai nežinome, kur ji šiuo metu, – pagaliau prakalbo Gordonas. – O kada jos galios atsiskleis irgi nežinome. Bet vienaip ar kitaip vis tiek turėsime gelbėti Neptūną.



– Tasdaras jokiu būdu neįleis mūsų į savo tvirtovę, o juo labiau – nesitars su mumis, kaip ketini jį iš ten ištraukti?



Vyras sunkiai atsiduso ir nuėjęs nuo lango palinko prie popierių ant stalo.



– Net jei mums nepavyktų, anksčiau ar vėliau Tasdaras paleistų jį pats.



– Iš kur taip gerai žinai?



– Neptūnas uždarytas tik tam, kad nepadėtų Ravenai rasti kelio pas Arelą, kitaip Tasdaras būtų įkalinęs jį anksčiau, ar ne?



– Suprantu, – kiek aprimo Lina. – Bet tai nereiškia, kad Tasdaras negali jo nužudyti.



– Jis to nepadarys.



– Kodėl taip manai? – sumišo ji.



– Neptūnas nėra paprastas vaikas, pati sakei, kad turi užslėptą potencialą. Be to, yra dar šis tas... – jis minutėlę tylėjo, vis dar žiūrėdamas į popierių šūsnį priešais save. – Šaltiniai teigia, kad Neptūnas yra vienas iš sergėtojų.



– Ir ką tai reiškia?



– Pasaulyje yra tik trys sergėtojai. Pirmasis sergėtojas yra atsakingas už visas šios visatos planetas ir žvaigždynus, antrasis palaiko pusiausvyrą tarp šviesos ir tamsos, o trečiasis – gali minčių galia manipuliuoti ir keisti dabarties įvykius. Manoma, kad tie sergėtojai gali prisikelti iš mirusiųjų, jei miršta nuo kitų rankos. Žinoma, jie nėra nemirtingi, nes gali mirti sava mirtimi, o tada į pasaulį ateina nauja sergėtojų karta. Tačiau jie turi vieną silpnybę – jų gyvybės stipriai susietos ir juos įveikti įmanoma tik nužudžius visus vienu metu. Taip atsitikus ciklas baigtųsi ir sergėtojai daugiau nebegrįžtų.



– O kuris iš tų sergėtojų yra Neptūnas?



– Planetų ir žvaigždynų. Apie antrąjį beveik nieko nežinau, o trečiojo dar niekas nėra radę. Tasdaras tai žino ir nieko negali padaryti, tik paleisti Neptūną, nes nužudyti jo negali. Aišku, tik tuomet, kai bus tikras, kad Ravenai nepavyks išvaduoti Arelos.



– Vadinasi, mums reikia tik laukti?



– Ne, yra dar vienas dalykas, kurio Tasdaras nežino, – Gordonas minutėlę tylėjo, jo veidas atrodė labai rimtas. – Prieš kelias dienas, kai Neptūnas dar buvo laisvas, perdaviau jam Zurato veidrodį. Jis reaguoja į Arelos energiją, tad Ravena turėtų nesunkiai ją rasti. Tačiau įtariu, kad veidrodis nuves ją prie užblokuoto kelio, prie to, kuris yra arčiau Nebūties pasaulio vartų.



– Ką nori tuo pasakyti?



Vyras pasitraukė nuo popierių ir vėl nuėjo prie lango.



– Nebūties pasaulio vartai yra trečiame Krištolo rūmų tunelyje.



– Nejaugi? – apstulbo moteris.



– Nesu tikras, bet kai Neptūnas paprašė manęs išsiaiškinti, kas ten yra, pajutau Tasdaro energiją. Labai nedidelę, nes Tasdaras stengiasi ją paslėpti.



– Ir tuo pačiu tunelį?



– Būtent. Galbūt tai atrodo kaip sutapimas, bet tai dar ne viskas. Tame žemėlapyje Febas nupiešė kitą kelią į Nebūties pasaulį, apie kurį Tasdaras nežino, štai kodėl turime rasti kitą žemėlapio dalį.



– Tai reiškia, kad tas kitas įėjimas neužkirstas, taip?



– Taip, jį pasiekti sunkiau, bet saugiau. Tas trumpesnis kelias labai pavojingas dėl Tasdaro ten pasiųstos negatyvios energijos. Net aš nesugebėjau jos pralaužti, tad turime kuo greičiau surasti ir perspėti Raveną.



– Bet nejaugi Tasdaras nesupranta, kad taip besielgdamas gali jai pakenkti?



– Turėtų, bet žinai, kad norėdamas įgyvendinti savo planus jis rizikuos viskuo, netgi savo dukters gyvybe.



– Taigi, dabar siūlai gelbėti Raveną be Neptūno?



– Ne, mums vis tiek jo prireiks, Neptūnas vienintelis iš mūsų gali perskaityti knygas Krištolo rūmuose. Ten turėtų būti paaiškinta, kaip atverti Nebūties pasaulio vartus.



– Tuomet pirmiau išvaduosime jį, tiesa?



– Taip, bet per tą laiką, kol sukursiu planą, pamėginsiu kaip nors atsekti Ravenos pėdsakus.



– Gerai, aš irgi bandysiu ją surasti, neturėtų būti nuklydusi labai toli, pabėgo tik šiąnakt.



– Na, tada viskas sutarta, susitiksime vakare. Žinai, kur mane rasti.



– Taip, – linktelėjo ji. – Ilgokai užtrukau, kol tave radau. Praėjo tiek daug metų, juk tada nebuvai Šešėlių Karalystės valdovas ir vis dar gyvenai Amžinybėje.



– Taigi... – tarsi jausdamas kaltę nuleido akis Gordonas. – Reikėjo kaip nors susisiekti su tavimi anksčiau.



– Tai nesvarbu, man jau metas eiti, palikau Agnesę vieną namuose.



Lina atsisveikino ir jau buvo beeinanti pro duris, bet tuo metu pamatė koridoriuje tamsiaplaukę, balta pižama apsivilkusią mergaitę, kuri kaip tik ruošėsi įeiti į svetainę, bet pamačiusi ją atsitraukė.



– Atleisk, nebuvo progos jūsų supažindinti, – nusišypsojo Gordonas. – Čia mano duktė, Goda.



– Tu turi dukterį? – nustebo moteris. – Kodėl nepasakei?



– Kartais yra dalykų, kurie daug svarbesni už pažintis, – kukliai teisinosi jis. – Goda, susipažink su Lina.



– Labai malonu, – šyptelėjo mergaitė, tiesdama jai ranką. – Tikiuosi, kad nuo šiol matysimės dažniau.



Lina taip pat padavė jai ranką ir tuo metu pajuto pirštų galiukais nuvilnijančią energiją. Ji buvo visai ne tokia, kaip Gordono, ne tokia tyra ir raminanti, todėl jai pasirodė šiek tiek keista.



– Ir labai tikiuosi, kad vieną dieną teks pamatyti tavo žmoną, – pridūrė Lina, kreipdamasi į Gordoną.



– Apgailestauju, bet... – jo veidas staiga apniuko. – Mes šiuose namuose gyvename vieni, žmona mane paliko.



Lina sutrikusi minutėlę tylėjo.



– Atsiprašau, nežinojau, tikiuosi, tu dėl to labai neliūdi.



– Tai įvyko prieš dvylika metų, dabar viskas atrodo tik kaip sapnas.



– Tikrai? O kas atsitiko? Kodėl ji tave paliko?



– Asmeninės problemos? – suabejojęs trumpai tarstelėjo jis. – Nė pats nežinau.



– Tai ji išėjo nieko nesakiusi ir palikusi savo vaiką?



– Taip, tiesiog. Tik po kelių mėnesių atsiuntė prašymą skirtis, o po to daugiau niekada jos nemačiau. Bet man nerūpi nei kur ji, nei ką ji veikia.



– Labai džiugu girdėti, kad susitaikei su išsiskyrimu, – pripažino ji. – Na, man jau metas. O tu laikykis, Gordonai, tikiuosi, mūsų planas suveiks.