Saule, pažiūrėk – piešiu tau debesis danguje;
Ant vieno jų ten duobėje mano karstas guli.
Už mano debesų tik saulė leidžias,
Ant mano debesų stiklinės laimės sienos.
 
Ir ne nuo ašarų jos šitaip blizga nuodėmingai,
O nuo gyvenimo saldžių nuodingų svaigalų.
Atleisk man, Dieve, jei klystkeliu einu kasdien,
Nors netiki tu manimi, žiūri su angelo akimis.
 
Mėnuo, pažiūrėk, kaip spindi rūko ašmenys
Tarp išbarstytų rasos karolių – brendu basa,
Tik tuštuma tyloj, tyla tik tuštumoj, o aš skęstu
Giliau savy, nes mano skausmas tarsi pelkė.
 
Nesišaukiu pagalbos, nes ties riba jau stoviu
Ir stovi prieš mane pasaulis be blizgesio, be apdarų,
Bet vis viena tyloj klykiu ant savo debesų,
Ant mano debesų tyla gyvena lyg mazgotė.
 
Saule, pažiūrėk – aš ties riba jau stoviu,
Ir karstas duobėje man paruoštas jau guli.
Atleisk man, Dieve, jei klystkeliu kasdien einu,
Nes mano skausmas – tik stiklinė laimės siena.