Grįžusi namo Ravena nuskubėjo į savo kambarį ir numetė kuprinę ant lovos. Tik tada prisiminė stebuklingąjį veidrodį ir atsargiai jį ištraukusi įdėmiai apžiūrėjo. Tačiau ir šį kartą nieko neįvyko, jis atrodė kaip paprasčiausias veidrodis su juodu stiklu.



„Ką visa tai galėtų reikšti? – galvojo Ravena. – Kodėl Neptūnas parodė man tą raktą? Kodėl jis visą laiką taip keistai elgiasi? Nejau ketina mane palikti?“



Staiga veidrodyje išryškėjo keturios raudonai švytinčios akys. Mergaitė išsigandusi metė jį iš rankų ir ėmė trauktis per lovą, bet tuo metu prasivėrė durys.



– Kodėl neatėjai vakarienės? – sunerimusiu balsu paklausė Lina.



– Nenoriu, – sumurmėjo mergaitė, paskubomis slėpdama veidrodį už nugaros.



– Gal tu sergi?



– Ne, mama, aš tik pavargau, – lįsdama į guolį paaiškino ji. – Gali dėl manęs visiškai nesijaudinti.



– Ilgai negrįžai namo, maniau, kad kas nors nutiko.



– Aš tik šiek tiek nerimauju dėl draugo, – nedrąsiai prisipažino ji.



Lina be garso priėjo prie lovos. Ravena stipriai spaudė veidrodį rankose, maldaute maldaudama, kad tik nieko neatsitiktų, kol ji vis dar čia.



– O kas atsitiko tavo draugui?



– Jis labai geras, bet nujaučiu, kad turi problemų, apie kurias aš nežinau. Norėčiau jam kaip nors padėti, bet nežinau kaip.



Lina šypsodamasi prisėdo ant krašto.



– Nesijaudink, kad jis nieko nesako, galbūt tik nenori tavęs jaudinti.



– Tikrai taip manai?



– Žinoma, tokie jau tie draugai, – moteris švelniai paglostė jai galvą. – O dabar ramiai išsimiegok, rytoj tau į mokyklą.



– Gerai, pasistengsiu.



– Gal praverti langą, kad įeitų grynesnio oro?



– Nereikia, mama, nenoriu, kad priskristų uodų.



– Na gerai, tada aš jau eisiu. Labanakt.



Lina pabučiavo jai į kaktą ir nusileidusi laiptais pravėrė paradines duris. Kieme buvo tamsu, vieniši medžiai svyravo nuo kiekvieno vėjo pūstelėjimo, ant storų jų šakų tupėjo juodos varnos, bet išgąsdintos žmogaus nuskrido.



Tuo metu už tvoros sušmėžavo automobilis ir iš jo išlipo vyriškis. Pamačiusi jį, Lina nuskubėjo takeliu ir sustojo prie vartelių.



– Kur Rodžeris? – prieidamas paklausė jis.



– Ne namuose. Tikriausiai ir vėl vykdo Tasdaro užduotis.



– Tuomet važiuosime, taip?



Moteris tik linktelėjo, braukdama nuo veido plaukus, kuriuos vėlė nestiprus vėjas. Netrukus jie susėdo į automobilį ir pranyko už tamsių medžių.



– Isdonai? – po ilgos tylos kreipėsi į jį Lina.



– Hm? – kilstelėjo antakius jis.



– Kodėl taip vėlai man paskambinai?



– Greitai sužinosi.



Moteris sunerimusi pažvelgė į vyrą. Veido išraiška buvo labai rimta, tamsiai mėlynos akys įsmeigtos tiesiai į kelią. Ji suprato, kad jis nori pasikalbėti apie kažką ypač svarbaus, bet nieko neklausinėjo, kol jie nepasiekė jo namų. Tačiau ilgai laukti neprireikė, po valandėlės jie jau buvo vietoje. Vos tik perėjo kiemą, prie durų juos pasitiko Isdono žmona.



– Kaip gerai, kad taip greitai sutikai atvykti, – džiaugėsi ji. – Jau buvome pradėję nerimauti.



– Dėl ko? – šiek tiek nustebo Lina.



– Nė karto nebuvai užsukusi po to, kai atidavei mums savo dukterį, – vesdama viešnią į kambarį kalbėjo moteris. – Nejaugi nenorėjai su ja susipažinti?



– Norėjau, bet pati žinai, kaip tai pavojinga, mane bet kada gali pamatyti Rodžeris.



– Taip, bet gal jis neseka tavęs kiekvieną dieną?



– Aš žinau visus jo planus ir tai, ką jis ketina daryti su mūsų dukterimis, tad negalėjau rizikuoti ir leisti jam pamatyti Feliciją.



– Suprantama, – linkčiojo moteris.



– Gal galėčiau su ja susipažinti dabar?



Isdonas giliai atsiduso.



– Mes su Andora būtent dėl jos tave čia ir pakvietėme. Turėjome pasakyti tai anksčiau, bet... Felicija neseniai pabėgo.



– Nejaugi? – nustebo Lina. – Tiesiog pabėgo nieko nesakiusi?



– Būtent taip, – linktelėjo Andora. – Prieš tai viskas buvo kaip įprastai, Felicija visą laiką žinojo, kad nėra mūsų duktė, mes jai labai daug pasakojome ir ji pati labai tavimi domėjosi. Bet ji buvo labai protinga, nė kiek nebuvo nusivylusi ir suprato, kodėl tu ją palikai, netgi laukė tos dienos, kai galės su tavimi susipažinti. Net nežinau kas paskatino ją bėgti, bet prižadu, kad mes padėsime tau jos ieškoti.



– Be jokios abejonės, – pritarė Isdonas. – O kokios žinios apie Eulariją?



– Deja, su ja taip pat negaliu bendrauti, tie žmonės, kuriems ją atidaviau, dingo be pėdsako, negaliu susekti jų net pagal energiją, – giliai atsiduso Lina. – Tikriausiai tai bausmė už tai, kad ją palikau.



Isdonas užjausdamas patapšnojo jai per petį.



– Bet argi negali susekti Eularijos pagal jos energiją?



– Ne, greičiausiai ji dar nesinaudoja savo galiomis. Bijau, kad Rodžeris nerastų jos pirmas, jis daug stipresnis už mane ir gali pajusti net menkiausius energijų plykstelėjimus. To jam pakanka, kad nustatytų buvimo vietą.



Kurį laiką jie susimąstę tylėjo. Lina spoksojo į tamsą už lango. Buvo nusivylusi, kad negalėjo matyti nė vienos iš savo dukterų. Jeigu Rodžeris tai sužinotų, tikriausiai tik dar labiau jos nekęstų.



– O gal vis dėlto gerai, kad Felicija iš čia paspruko, – staiga prakalbo Andora.



– Kodėl taip sakai? – sutrikusi pažvelgė į ją Lina.



– Jai čia visiškai nesaugu, bet mes tiesiog negalėjome palikti tavęs bėdoje ir jos nepaimti tą dieną, kai maldavai padėti. Aš atsiprašau, kad turiu tai sakyti, juk tai mes kalti, kad dabar jos čia nėra...



– Ką tu kalbi? – nesuprato Lina. – Jūs nesate kalti, kad Felicija pasirinko pabėgti. Neabejoju, kad buvote jai geresni tėvai nei aš kada nors būčiau buvusi.



– Nereikia persistengti, Lina, – įsiterpė Isdonas. – Mes darėme viską, ką galėjome, bet svarbiausia yra ne tai.



– O kas tada?



Vyras kurį laiką tylėjo rinkdamas žodžius, paskui liūdnai pažvelgė į žmoną, kuri pritardama linktelėjo, ir galiausiai ryžosi papasakoti viską, kas slėgė jo pečius.



– Mus kai kas persekioja. Nežinome, kada jis mus suras, tad visą laiką turime būti budrūs. Pavojus gresia visai mūsų šeimai ir netgi tau, jeigu jis pasirodys, kai būsi čia.



– Kas tas jis? – susidomėjo Lina.



– Atleisk, negalime ištarti to vardo, tai dėl tavo pačios saugumo. Nenorime, kad bandytum jį surasti ir atkalbėti nuo to, ką jis nori padaryti, tai neįmanoma.



– Ką tiksliai turi omenyje? Ir kodėl jis jus persekioja? – niekaip negalėjo suprasti moteris.



– Kodėl jis mus persekioja? – perklausė Isdonas. – Todėl, kad mes esame jo taikinys, kol kas galime paaiškinti tik tiek. Ne kartą bandėme pasprukti, bet jis visuomet mus randa, bijome, kad ras ir čia, nors praėjo jau keli metai nuo paskutinio mūsų susitikimo.



– Bet tai dar nereiškia, kad jis mus paliko, jis būtinai atseks mus iki čia, – drebančiu balsu užbaigė Andora.



– Aš galiu jums padėti. Jeigu ką nors sugalvosiu, būtinai jums pasakysiu, – stengėsi raminti ją Lina.



– Nesuprantu, kaip tu gali būti tokia rami? – moteris pradėjo vaikščioti iš vieno kampo į kitą, stengdamasi sulaikyti ašaras. – Mes tikrai tau labai dėkingi, bet tai tik laiko klausimas, supranti? Šią akimirką mes dar gyvi, bet kitą jau galime būti mirę. Kaip galima greičiau nutolk nuo mūsų, daugiau nebegalime rizikuoti ir tavęs į tai painioti.



– Aš nenutolsiu nuo jūsų vien dėl to, kad jus kažkas persekioja. Aš nebijau, atrodo, žinau gerą vietą, kur galėtumėte būti saugūs.



– Tikrai? – staiga sustingo Andora. – Kur?



– Vandenų Karalystėje. Tikriausiai mažai apie ją girdėjote, bet Vandenų Karalystę gaubia apsauginis kupolas, už kurio neįmanoma justi magiškos energijos. Jūsų persekiotojui nepavyks jūsų rasti, nebent jis žino apie Vandenų Karalystę ir kaip nors pralaužtų praėjimą, bet jeigu jo paties energija negatyvi, jis to niekada nepadarys.



– Vadinasi, jis gali įtarti, kad mes Vandenų Karalystėje?



– Taip, bet kol jūs ten būsite, jums nieko nenutiks.



– Tai reiškia, kad Vandenų Karalystėje gyvena tik tyros širdies žmonės? – susimąstė Isdonas.



– Nesijaudink, jūs būtinai praeisite pro vartus, tai padaryti nėra labai sunku.



– Labai ačiū tau, Lina, tu mums labai padėjai, – džiaugėsi Andora. – Dar šiandien susiruošime kelionei, nėra ko delsti.



– Gerai, tada aš jau eisiu, Rodžeris gali grįžti bet kuriuo metu, nenoriu jo jaudinti ar pykdyti, – atsiduso iš palengvėjimo Lina.



– Palauk, – sugriebė ją už rankos moteris. – Jeigu nori, galiu duoti tau Felicijos nuotraukų albumą. Žinau, kad tai tik maža dalis iš to, ką galime padaryti, kad jaustumeisi nors kiek geriau, bet šiuo metu kitaip negalime. Jeigu gausime žinių iš Felicijos, būtinai tau paskambinsime.