Septintas skyrius. Stebuklingas veidrodis



Kitą dieną Ravena jau skuodė Krištolo rūmų link, norėdama ir vėl susitikti su Neptūnu. Tačiau nuskubėjusi į biblioteką jo nerado, tad belaukdama nusprendė sutvarkyti šalia bibliotekos įrengtą meno studiją. Joje buvo gausu piešinių, eskizų ir nebaigtų braižyti žemėlapių, kurių ji tiesiog negalėjo palikti bet kur. Vieta atrodė seniai nelankyta, visur buvo pilna dulkių, daiktai išmėtyti, bet ji vikriai plušo, judėdama ąžuolinėmis grindimis, guldydama dažų buteliukus, tūbeles ir teptukus į skrynias prie lentynų, į kurias sudėliojo popierius. Jai visada patiko piešti, žvelgdama į eskizus bandė įsivaizduoti, kaip jie atrodytų, jei būtų užbaigti, bet molbertai jau daugelį metų stovėjo neliesti menininko rankos. Tačiau didesnį nerimą kėlė gyvūnų iškamšos, mergaitė mylėjo gyvūnus ir jai nepatiko tos amžiams sustingusios figūros.



Toje studijoje Ravena praleido net keletą valandų, o Neptūnas vis negrįžo. Tai jam nebuvo įprasta, mergaitė ėmė nerimauti, tarp pirštų spausdama pieštuką ir bandydama nupiešti biustų kompoziciją kampe, bet kai nieko neišėjo, galiausiai liovėsi ir išėjo į koridorių. Per daug nerimavo, kad pavyktų susikoncentruoti, tad sugalvojo sutvarkyti knygas, kurias vakar išmėtė Neptūnas, bandydamas kažką surasti. Mergaitė tiksliai nesuprato jo tikslų, bet nuojauta kuždėjo, kad jis kažką slepia, tikriausiai ne be reikalo nė žodžiu neužsiminė apie tai, kad ketvirtasis tunelis jungia Krištolo rūmus su jos namais. Negali būti, kad jis apie tai nežino arba tiesiog pamiršo, juk netgi žinojo jos vardą, o tai reiškia, kad aiškindamasis turėjo žinoti ir gyvenamąją vietą. Ji nujautė, kad čia kažkas ne taip, privalėjo viską išsiaiškinti, bet nutarė jo neversti, juk vis dėlto Neptūnas jos draugas ir ji niekaip neįstengė pamiršti kartu praleisto laiko.



Bemąstydama Ravena dėliojo knygas į lentynas, bet netrukus jos dėmesį patraukė nematytas daiktas, padėtas ant stalo. Tik priėjusi ji suprato, jog tai veidrodis. Jis buvo apvalus, visas juodas, su rombo formos kristalėliu virš stiklo, kuris taip pat buvo juodas. Mergaitė pakėlė jį už rankenėlės, negalėdama atsistebėti tokiu keistu radiniu, ir lėtai perbraukė per stiklą, bet staiga iš veidrodžio pasklido elektra. Ravena išsigandusi metė jį ant stalo ir ėmė atatupsta trauktis tolyn. Tuo metu girgžtelėjo durys.



– Kur taip ilgai buvai? – paklausė ji, pamačiusi tarpduryje Neptūną.



Berniukas nekaltai nusišypsojo, rankose laikydamas kažkokią seną storą knygą.



– Viešojoje bibliotekoje. Pabandysiu išsiaiškinti apie žmogų, kuris pastatė šiuos požemius, galbūt jis galės pasakyti, kas yra trečio tunelio gale.



– Bet sakei, kad tik ypatingi žmonės žino apie tuos tunelius, – nustebo mergaitė. – Kaip apie juos gali būti parašyta neypatingų žmonių knygose?



– Tu teisi, bet buvau pas žmogų, kuris taip pat yra ypatingas. Prisimeni tą, kurį vakar minėjau iš Šešėlių Karalystės? Jo vardas Gordonas, jis žino beveik viską apie ypatingus pasaulius, bet taip pat negali pasakyti, kas yra tame tunelyje, nes ten kaupiasi kažkokia labai negera energija, pro kurią jis negali prasibrauti. Tai tarsi barjeras, Gordonas bandė jį pralaužti, bet jis per stiprus.



– Tu sakei lygiai tą patį apie energiją, – išsižiojo ji. – Gal tas žmogus galėtų papasakoti mums daugiau apie tuos ypatingus pasaulius?



– Galėtų, bet šiuo metu mums tai nėra naudinga, jis pasakė tik tai, kad yra dar daugybė pasaulių, bet jų vartai ne Žemėje, o kitose dimensijose, todėl ten patekti galėtume tik naudodami ypatingus gebėjimus, pavyzdžiui, teleportaciją.



– Kitos dimensijos? Teleportacija? Dabar tai skamba dar beprotiškiau! – nusijuokė Ravena.



– Bet tu tiki, kad tai ne sapnas, tiesa?



– Žinoma, kodėl manęs klausi?



– Tiesiog noriu būti tikras, kad padėsi, juk mes dar beveik nepažįstami.



– O kodėl turėčiau nepadėti? Man tai taip pat įdomu kaip ir tau, be to, negalime sustoti, kai dar tik pradėjome.



– Ne, ne tai, Ravena, tiesiog... tau turėtų rūpėti ne tai, kaip padėti man.



– Ką nori tuo pasakyti? – sukluso ji.



Neptūnas minutėlę galvojo. Jis turėjo tiek daug pasakyti, bet bijojo. Bijojo ne tik jos reakcijos, bet ir Rodžerio, kuris pagrasino jį nužudyti, jeigu jis papasakos jai visą tiesą. Tačiau Neptūnas ją jau įpainiojo, supažindindamas su Ypatingųjų pasauliu, anksčiau ar vėliau privalės pasakyti daugiau, juk tam čia ir atkeliavo.



– Tiek to, pamiršk, ką pasakiau, – galiausiai prakalbo jis, dėdamas ant stalo knygą. – Geriau imkimės darbo, turime daug perskaityti.



Tuo metu Ravena prisiminė tą keistą veidrodį.



– O iš kur čia jis? Prieš tai tyrinėdama rūmus jo niekur nemačiau.



– Na... – Neptūnas kiek sutrikęs ėmė blaškytis aplinkui, paskui nudelbė apsiblaususias akis į stalą. – Tai labai senovinė relikvija, kurią vakar gavau iš Gordono. Tikriausiai ji labai brangi, bet aš ją dovanoju tau.



– Tikrai? – mergaitė šiek tiek abejodama dar kartą perbraukė per stiklą, bet šį kartą nieko neįvyko, nebuvo matyti jokios elektros.



– Žinoma. Gražus, ar ne?



– Taip, labai. Ačiū už dovaną.



Po to vaikai įniko į knygą. Nepastebimai pralėkė dar kelios valandos, tačiau jiems nieko nepavyko išsiaiškinti.



– Žinai, aš pagalvojau... – prakalbo Ravena, apžiūrinėdama stebuklingąjį veidrodį.



– Apie ką? – kilstelėjo antakius Neptūnas.



– Apie tave. Argi daugiau niekas, be tavo globėjų, tavęs nepažįsta?



– Ne, kodėl klausi?



– Na, juk tu lankei mokyklą, tiesa? Daugybė žmonių turėjo tavęs pasigesti, argi jiems neturėtų kilti įtarimas, kad tavo globėjai kažką slepia?



– Ne, nes jie persikėlė gyventi kitur.



– Iš kur žinai?



– Nežinau, bet jie nėra tokie kvaili, kad liktų gyventi ten pat, – gūžtelėjo pečiais berniukas, bet staiga jo akys išsiplėtė iš nuostabos. – Ką?! Negali būti!



– Kas atsitiko? – jos akys iškart smigo į knygą. – Kažką radai?



– Pažvelk čia, į tą nuotrauką! Šis vyras pastatė pirmuosius Krištolo rūmus ir suprojektavo jų tunelius!



– Bet juk tai labai gerai, – apsidžiaugė Ravena. – Jeigu radai apie jį, turėtų būti parašyta ir daugiau.



– Ne viskas taip paprasta, kaip tau atrodo. Čia parašyta, kad pirmieji rūmai buvo pastatyti beveik prieš du šimtus metų, tai reiškia, kad tas žmogus turėtų būti miręs.



– Na ir kas? Mums jo vis tiek nereikia, kad kažką išsiaiškintume.



– Taip, bet... aš pažįstu tą žmogų, jis nėra miręs, jis augino mane iki tol, kol pabėgau į Krištolo rūmus.



– Ar tu įsitikinęs?



– Visu šimtu procentų. Jo vardas Febas Balemaras, o knygoje įrašytas vardas irgi toks, be to, jie atrodo visiškai taip pat.



– Ir tas tavo globėjas neatrodo senesnis už tą, kuris parodytas šioje nuotraukoje?



– Ne, aš tau sakau, kad jie atrodo lygiai taip pat, ir Febas prieš du šimtus metų, ir dabartinis Febas.



– Ar tu supranti, ką tai reiškia?



– Ar atrodo, kad suprasčiau?



Neptūnas pakilo nuo fotelio ir neramiai vaikščiojo iš kampo į kampą. Ravena norėjo jį kaip nors nuraminti, bet nežinojo kaip.



– O jeigu nuvyktum pas tą Febą ir paklaustum jo?



– Galėčiau tai padaryti, bet greičiausiai daugiau čia nebegrįžčiau, – berniukas pagaliau aprimo ir vėl sėdo į fotelį. – Globėjai manęs nepaleistų vieno, ypač žinodami, ką veikiu šiuose rūmuose. Galbūt mes bandome įsipainioti į ką nors labai pavojingo, juk iš to tunelio sklinda blogis.



– Bet vienintelis būdas yra nuvykti pas Febą ir paklausti jo, – užbaigė Ravena. – Net jei jis su tuo visiškai nesusijęs, pabandyti būtų verta.



– Jeigu jis tikrai pastatė šiuos požemius, – abejojo Neptūnas. – Kaip jis gali gyventi du šimtus metų ir nė kiek nepasenti?



– Nepamiršk, kad tai ne vienintelis keistas dalykas, – priminė mergaitė. – Tik niekaip nesuprantu, kodėl tau taip svarbu žinoti, kas slypi už to tunelio?



– Nes ten gali būti kelias pas mano tėvus, bet kažkas nenori, kad aš jį surasčiau.



Ravena net išsižiojo iš nuostabos.



– Manai, kad tai gali būti Febas? Argi jis nenori, kad susitiktum su savo tėvais?



– Po šimts, kodėl jis turėtų taip elgtis? Jis pats man papasakojo apie rūmus, žinojo, kad viską išsiaiškinsiu. Be to, tai nė kiek nepanašu į jį.



– Tuomet nėra kitos išeities, tik nuvykti pas jį.



Neptūnas kurį laiką tylėjo susimąstęs, atsirėmęs alkūnėmis į stalą ir delną uždėjęs ant kaktos, paskui kažką prisiminęs staigiai pakilo.



– Ravena, gali su manimi nusileisti į tunelius?



– Bet man greitai reikės namo, praėjo jau tiek daug valandų, – suabejojo mergaitė. – Ateisiu čia kitą dieną.



– Ilgai neužtruksiu, turiu tau parodyti šį tą labai svarbaus, tik pasiimk nuo stalo žibintuvėlį.



– Na gerai, – sutiko ji.



Vaikai nusileido į pirmą aukštą ir nuėjo pirmuoju tuneliu. Dar nepasiekus išsišakojimo į ketvirtą tunelį, Neptūnas sustojo ir spustelėjo išsikišusį nugludintą akmenį ant sienos. Joje prasivėrė vartai, už kurių žiojėjo beribė tamsa.



– Kur mane vedi? – pašiurpo Ravena.



– Tai slaptas tunelis, kurio žemėlapyje nėra. Aš pats jį iškasiau, kad jame kai ką paslėpčiau, – paaiškino jis. – Tu geriau pašviesk, nieko nematyti.



Ji paklusniai padarė tai, ką jis liepė, ir vos tunelis tapo šviesesnis, vaikai nužingsniavo tolyn. Neptūnas visą laiką žiūrėjo tik tiesiai, o Ravena nieko nesuprasdama dairėsi aplinkui, rankose stipriai gniauždama žibintuvėlį. Ant sienų krito ištįsę jų šešėliai ir girdėjosi kiekvienas žingsnis, jos oda bėgo šiurpuliukai, bet šalia buvo draugas, tad jautėsi truputį saugiau.



– Prisimink šį kelią, – prakalbo berniukas. – Niekada negali žinoti, kada gali jo prireikti.



– Kodėl taip sakai?



– Greitai sužinosi, tik būk kantri.



Ravena linktelėjo, ir toliau eidama greta jo. Dabar jau buvo įsitikinusi, kad žino apie jį dar tikrai ne viską. Ji turi išsiaiškinti, trūks plyš turi sužinoti daugiau.



– Ar galiu tavęs paklausti dar kai ko?



– Klausk, – paragino jis.



– Kai tyrinėjai šiuos požemius ir piešei kaimelio žemėlapį, ar tau nepasirodė keista, kad ketvirtas tunelis jungia Krištolo rūmus su mano namais?



Neptūnas sutrikęs nusuko žvilgsnį, jo žingsniai staiga sulėtėjo ir pasidarė kur kas atsargesni, tarsi jis bandytų nuo kažko pasislėpti.



– Na... taip, bet nematau čia nieko blogo, tikriausiai mums buvo lemta susitikti ir tiek.



– Bet kodėl tos durys kartais užrakintos, o kartais atrakintos?



– Nežinau. Stengiuosi tas duris laikyti užrakintas, bet kažkas iš kitos pusės jas vis atrakina.



– Bet kas taip galėtų? – mergaitė klausiamai pažvelgė į draugą. – Ar tai reiškia, kad kažkuris iš maniškių turi antrą raktą ir gali čia patekti?



– Neįsivaizduoju, tu buvai pirma, kuri, be manęs, čia lankėsi.



Netrukus jie įžengė į erdvią patalpą. Ravena žibintuvėliu apšvietė visus keturis kampus, bet jie buvo tušti. Tuo metu berniukas priėjo prie sienos ir atsiklaupė prie joje esančios įdaubos. Tik tada Ravena viduje pamatė mažą dėžutę. Neptūnas atsargiai ją ištraukė.



– Pašviesk arčiau.



Tai padariusi mergaitė išvydo atsiveriančią dėžutę, kurios viduje gulėjo kažkas saugiai susukta į audeklą.



– Kas ten?



– Raktas, – Neptūnas iš lėto jį išvyniojo. – Krištolo rūmų.



– Kodėl man tai rodai? – nustebo Ravena.



– Tiesiog noriu, kad mano namai būtų apsaugoti, jei man kas nors nutiktų. Šis raktas užburtas ir niekas tų burtų neturėtų įveikti, tad jeigu teks užrakinti duris, išmesk raktą, nes jis daugiau nebebus naudingas.



– O kas tau gali nutikti? Kodėl taip kalbi? Jeigu dėl tų durų, kurias kažkas atrakina...



– Ne dėl to, Ravena, – nusivylęs sukuždėjo berniukas ir stipriai apkabino draugę.