Kas atsitiko, kad va taip?

Jau įpratau
nudrėksti dieną
kaip lapelį kalendoriaus
ir nesijaudinti dėl jos.
Va, neseniai dar pusryčius abu suvalgėm,
pietavome kartu,
o saulė neskuba birželyje nudingti nuo dangaus,
bet štai po vakarienės šaukštai
taip pat ligi rytojaus palikti.
Atrodo, kad ir laikrodžiai nereikalingi buvo.
Po vokais užmerktų akių
naktis įslinko.
Kokiais likimais apdalins,
beje, (deja!) taip pat atrodo,
kad nė truputį nerūpi.
Kas atsitiko, kad va taip –
net sau geresnio žodžio tart nepasilikęs.
Išsirpo būtas laikas iki padalų,
kuomet už jų net ir savęs
tingu klausytis.
Tingu, širdie,
nors ir žinau –
net naktyje viena,
be poilsio, be kalendorių,
užkeltų ant sienų,
dėl manęs budi...
 
Pelėda