Ravena kaip įprastai pradėjo rytą ruošdamasi į mokyklą. Lina palydėjo ją iki durų, ir išėjusi iš kiemo ji nužingsniavo plačiu žvyrkeliu. Tačiau ši diena nebuvo tokia jau įprasta, beeidama keliu ji išgirdo kažką šaukiant ir apsigręžusi net nusijuokė iš to, ką išvydo. Neptūnas bėgo per pievą, kliuvinėdamas už ilgų žolių, su plačiausia šypsena veide. Pamatęs, kad ji jį pastebėjo, berniukas pamojavo ir stabtelėjo atgauti kvapą. Ravena palaukė, kol jis prieis.



– Ką čia veiki? – su nuostaba balse paklausė ji.



– Atėjau palydėti, tu visą laiką eini viena.



– Iš kur žinai?



– Aš... lyg ir stebėjau tave, – sutrikęs ištarė jis. – Tikiuosi, tu nepyksti.



– Prieš tai aš niekada neturėjau draugų, – ignoruodama jo žodžius atsiduso mergaitė. – Agnesė buvo man ne tik sesuo, bet ir geriausia draugė. Kartu mes veikdavome viską, aš negalvodavau apie tikrus draugus ir tai, kas vyksta aplinkui.



– Nenuostabu, kad į mokyklą eini viena, – vesdamas ją keliu kalbėjo Neptūnas. – Bet nuo šiol bus kitaip, pasitiksiu tave kiekvieną rytą, taip daugiau laiko praleisime kartu.



– Tik nepersistenk, po pietų turėsime daug laiko, tau nebūtina manęs lydėti.



– Nejau nepasiilgsti manęs, kol būni mokykloje?



– Žinoma pasiilgstu, bet tai nereiškia, kad visą laiką turime būti kartu.



– Žinau, aš tik noriu, kad saugiai nueitum.



– Kas gali nutikti? Aš tik einu į mokyklą.



– Nežinau, gatvėse pilna gangsterių ir banditų? – gūžtelėjo pečiais jis.



Ravena tik nežymiai pakraipė galvą. Šiandien buvo gana šilta, bet vėjuota, tad aplink vaikus skraidė daugybė pavasarinių žiedų. Kurį laiką jie ėjo nekalbėdami, Neptūnas vis žvilgčiojo į draugę.



– Šiandien atrodai tik dar gražiau nei vakar, – galiausiai ištarė ir nuraudęs nusuko žvilgsnį į šoną.



– Tikrai? Mama sakė, kad berniukams patinka kasos, bet aš netikėjau.



– Gal nori, kad paneščiau kuprinę?



– Ne, ačiū, man nesunku.



Pokalbis ir vėl baigėsi, bet netrukus vaikai pasiekė mokyklos tvorą.



– Taigi... ką norėsi nuveikti po pietų? – nuspirdamas tarp kojų pasipainiojusį akmenuką paklausė Neptūnas.



– Gal padėsi man paruošti namų darbus?



– Gerai, o tada paplaukiosime upėje, parodysiu tau saugiausią vietą, kurioje tikrai nenuskęsi.



– Sutarta. Būtinai ateisiu.



Vaikai atsisveikino, o po kelių sekundžių Ravena pranyko už mokyklos durų. Beeidama plačiu koridoriumi mąstė apie draugą. Šiandien jis atrodė neįprastai žvalus ir laimingas, ir tai jai taip pat suteikė džiaugsmo. Ji net nepajuto, kaip pasibaigė pamokos, o kai išėjo, kieme ją pasitiko Neptūnas.



– Ką tu čia darai? Kaip galėjai žinoti, kada man baigsis pamokos?



– Nežinojau, – parodė baltus dantis berniukas. – Todėl visą tą laiką laukiau prie tvoros.



– Tikrai? Argi tau nenusibodo?



– Ne, juk teko laukti tik keturias valandas, vieni juokai.



– Nenoriu, kad pakliūtum į bėdą, kas nors gali pastebėti, kad būni su manimi, bet pats į mokyklą neini.



– Kodėl nerimauji dėl tokių smulkmenų? Niekas nežino, kur aš gyvenu, nes negali matyti rūmų, o jei bandytų mane sugauti, galėčiau tiesiog teleportuotis kitur, niekas net nesuprastų, kas atsitiko.



Bekalbėdami vaikai perėjo žvyrkelį ir pagaliau sustojo prie Ravenos namų kiemo.



– Na, tada iki susitikimo, – kukliai atsisveikino ji.



– Iki! – Neptūnas išraudo ir staigiai apsisukęs nubėgo per pievą.



Ravena dar kurį laiką nulydėjo jį akimis, bet kai jis pranyko už horizonto, apsisuko ir nuėjo namo. Lina kažką ruošė pietums virtuvėje, bet nė nepasisveikinusi mergaitė užkopė į viršų ir metusi kuprinę ant grindų krito į lovą. Buvo truputį pavargusi, norėjo pailsėti iki kelionės pas Neptūną. Vis dar negalėjo patikėti tuo, kad jis turi ypatingų gebėjimų. O kaipgi dėl Linos? Dėl to, ką ji padarė tą dieną, kai ją užpuolė tas padaras? Ravena niekaip negalėjo suprasti, kaip mama ją taip greitai išgydė, galbūt tai irgi vienas iš ypatingų gebėjimų? Jei taip, tai kodėl ji vengia apie tai kalbėti?



Ravena tingiai atsisėdo ir pastvėrusi savo mėgstamiausią lėlę pasidėjo ją sau ant kelių. Kad ir kaip norėjo sužinoti daugiau, privalėjo būti kantri. Nujautė, kad tiesa gali išaiškėti bet kuriuo metu. Žvelgdama į lėlę giliai atsiduso, bet staiga kažką prisiminusi pašoko ant kojų ir nuskuodė į virtuvę.



– Mama, gali man perpinti kasas?



Lina nustebusi pažvelgė į ją.



– Bet sakei, kad tau nepatinka kasos ir prašei daugiau jų nebepinti.



– Žinau, aš persigalvojau.



– Na gerai, kaip nori, – gūžtelėjo pečiais ji.



– Šiandien eisiu pas draugą, jis padės man paruošti namų darbus, grįšiu tik vakare.



– Žinoma, tik pirmiau papietauk.



Ravena linktelėjo ir patogiai įsitaisė prie stalo, o kai pietūs jau buvo baigti, nuskubėjo į savo kambarį persirengti. Valandėlę rausėsi spintoje, ieškodama kuo geriausios suknelės, bet kad ir kokią matavosi, nė viena neįtiko.



– O aš manau, kad puikiai tiktų štai ši, – netikėtai prakalbo tarpduryje pasirodžiusi mama.



Tai buvo balta suknelė su raukinukais ant rankovių ir švelniai rožiniu kaspinu nugaroje. Mergaitė nelaukdama ją apsivilko ir pripažino, kad ji tikrai tinka, o Lina pasodino ją ant kėdutės, norėdama supinti plaukus.



– Ačiū, mama! – jai pabaigus padėkojo Ravena ir užsidėjusi kuprinę išbėgo laukan. Lina tik šyptelėjo.



Kaip ir planavo, Ravena visą popietę praleido su Neptūnu. Jie sėdėjo jaukioje bibliotekoje, išdėlioję atverstas knygas ir sąsiuvinius ant grindų, taip įnikę į savo darbą, kad nepajuto, kaip atėjo šešta vakaro.



– Tai sakai, istorija tavo mėgstamiausia pamoka? – stebėjosi mergaitė.



– Taip, pats viską išstudijavau.



– Negaliu patikėti, kad neidamas į mokyklą moki kur kas daugiau nei aš.



– O kokia tavo mėgstamiausia pamoka?



– Tikriausiai muzika. Kurį laiką netgi lankiau gitaros pamokas, bet dabar, kai jau moku ja groti, pradėjau mokytis griežti smuiku, – pagalvojusi atsakė ji. – Ir dar man patinka dailė, turiu ant sienos daugybę piešinių.



– Tikrai? Kada nors man juos visus parodysi, gerai?



– Būtinai, bet dabar mums metas prie upės, prisimeni, aš tau pažadėjau.



Vaikai greitai sutvarkė knygas ir išėjo. Neptūnas nusivedė draugę prie sekliausios upės vietos ir atsisėdo ant kranto, įdėmiai stebėdamas, kaip Ravena pirštų galiukais eina per slidžius akmenis, nors toje vietoje buvo aiškiai matyti dugnas. Mergaitė atsargiai nuleido kojas į gilesnę vietą. Vanduo skalavo tarp akmenų įsipainiojusius dumblius, ir ji susiraukė.



– Kas atsitiko? – sukruto berniukas.



– Dumbliai. Atrodo, kad man tarp pirštų plaukiotų gličios gyvatės!



– O aš maniau, kad tau patinka upės! – riktelėjo nuo kranto jis.



– Patinka, negalėčiau gyventi be miškų ir upių, – ji kilstelėjo savo suknelės kraštus ir ėmė eiti giliau. Viduryje ji matė salelę su smėlėtu krantu ir krūmokšniais aplink, bet nujautė, kad nesušlapusi suknelės į kitą pusę nenusigaus. – Nagi, kiek man dar teks laukti? Kada ateisi?



Jos balsas buvo kupinas nekantrumo, bet Neptūnas tyčia neskubėjo, ir toliau sėdėdamas ant kranto. Šiek tiek pabridusi, Ravena galiausiai krito į vandenį ir stipriais mostais greitai yrėsi į upės vidurį, paskui apsivertė aukštielninka ir ilgai plūduriavo nešama srovės, vos judindama rankas.



– Tu tikra, kad nuplauksi? – suabejojo Neptūnas. – Sakei, kad vieną kartą, kai bandei perplaukti upę, vos nenuskendai.



– Taip, bet dabar mano mintys nėra užvaldytos to kviečiančio balso. Nesijaudink, man viskas bus gerai, jeigu tu būsi šalia.



Gudru, juk ji žino, kad jis šimtą kartų plaukė per upę skersai ir išilgai. Nuo tos minties jis nusijuokė, staiga pakilo ir įsibėgėjęs pūkštelėjo į gilią upės vietą. Į visas puses pasklido daugybė purslų.



Srovė Ravenai nepasirodė tokia stipri kaip pirmą kartą, ji ėmė tvirtais mostais irtis tolyn, matydama artėjantį draugą, ir nenorėjo jam pasiduoti. O Neptūnas buvo atkaklus ir mažino atstumą tarp jų, juto, kad Ravena stengiasi iš visų jėgų, kad jai sunku įveikti srovę, bet ji vis tiek stengiasi. Salelė jau buvo visai netoli, jis padarė kelis didelius mostus ir pajuto žemę po kojomis. Nors bėgti buvo sunku ir šlapi drabužiai tempė jį žemyn, jis atsidūrė krante ir visu ūgiu išsitiesė ant žolės. Ravena pavargusi susmuko šalia.



Kurį laiką jie gulėjo tylėdami, permirkę iki siūlo galo ir spoksodami į giedrą dangų, jų krūtinės sunkiai kilnojosi.



– Matai? Sakiau, kad nuplauksiu, – šyptelėjo Ravena. – Kartą įveikiau ir stipresnę srovę.



– Tikrai? Kada tai buvo?



– Po to karto, kai vos nenuskendau, ėmiau laipioti akmenų taku, bet netyčia nuslydau. Tada man teko plaukti iki kranto pačiai.



– Hm... – numykė Neptūnas.



– Apie ką galvoji?



– Apie daug ką.



Jis susilaužė žolės stiebelį ir įsikišęs jį į burną pasikišo po galva rankas. Ravena iš šono žiūrėjo į jį, tarsi norėdama įsidėmėti visus jo veido bruožus. Jai patiko tas apvalus, vis dar vaikiškas veidas, sučiauptos siauros lūpos ir į žydrą dangų žvelgiančios tamsiai mėlynos akys. Jos buvo tokios tamsios, kad iš pirmo žvilgsnio atrodė juodos. Tačiau labiausiai jai patiko jo varno juodumo plaukai, perrišti mėlynu raiščiu, ji bandė įsivaizduoti, kokie jie švelnūs, ir jai kilo noras juos paglostyti.



– Kas nors negerai? – kilstelėjo antakius Neptūnas.



– Tavo plaukai šlapi... nors iš tiesų tu visas šlapias, – parodė pirštu mergaitė.



– Taip pat, kaip ir tu, – šyptelėjo jis. – Nešalta?



– Ne, nė trupučio.



– Žinai, ką aš galvoju, žiūrėdamas į dangų?



– Ką? – Ravena pakilo ant vienos alkūnės ir pažvelgė į draugą taip, tarsi stengtųsi perskaityti jo mintis.



Berniukas tylomis nusijuokė.



– Ar esi kada nors girdėjusi apie Kūrėjus?



– Ne, kas jie tokie?



– Kūrėjais mes vadiname tuos, kurie sukūrė mūsų visatą. Beveik niekam nėra tekę jų matyti, bet manoma, kad jie atrodo kaip angelai ir stebi kiekvieną mūsų žingsnį iš dangaus.



– Ir tu tiki, kad jie egzistuoja?



– Žinoma. Matei tą apdužusį vitražą tunelyje? Tos būtybės, pavaizduotos jame, ir yra Kūrėjai. Lygiai tokį pat vitražą mačiau knygoje, jį sukūrė pirmasis Krištolo rūmų savininkas, bet jis taip ir liko neužbaigtas.



– Tuomet kodėl tavo tėvai jo nepabaigė?



– Nežinau, jie nelietė tunelių, tik viršutinę rūmų dalį, štai kodėl ji atrodo daug naujesnė.



– O tau patinka Krištolo rūmai? – netikėtai paklausė Ravena.



– Čia mano namai, aišku, kad patinka.



– Galiu paklausti dar kai ko?



– Žinoma, klausk, – Neptūnas giliai atsiduso ir pakilo nuo žolės. Jo šlapios kelnės lipo jam prie kojų, tad nusprendė jas nusimauti.



– Ką tu darai? – aiktelėjo Ravena ir paraudusi nusisuko.



– Tik noriu išdžiovinti kelnes.



– Betgi mums dar teks plaukti atgal!



– Teleportuosiuosi, – šyptelėjo jis. – Prisimeni?



– Gerai, bet tada teleportuok ir mane.



– Be abejo, – jis minutėlę tylėjo. – Ko norėjai manęs paklausti?



– Tai susiję su Krištolo rūmais, juk jie yra uoloje, tiesa?



– Taip, tau nepasivaideno, jie uoloje.



– Bet jeigu jie uoloje... kaipgi ten pro langus gali skverbtis šviesa?



– Geras klausimas, keista, kad nepaklausei anksčiau. Viskas yra labai paprasta – Krištolo rūmai iš tikrųjų yra ne Žemės planetoje, o Šešėlių Karalystėje.



– Šešėlių Karalystėje?



– Taip, tik įėjimas į juos yra Žemėje.



– Ar tai reiškia, kad išlipusi pro langą patekčiau į Šešėlių Karalystę?



– Nepatariu to daryti, patekusi į Šešėlių Karalystę galbūt nerastum kelio atgal.



– Kaip taip gali būti?



– Nežinau, burtai? – gūžtelėjo pečiais jis. – Patikėk, kartą bandžiau, ir žinai ką? Neverta. Kad galėtum išeiti, turi žinoti, kur yra Šešėlių Karalystės vartai arba tiesiog mokėti teleportuotis, – paaiškino jis ir pagaliau atsitiesė. – O tu nenori išsigręžti savo suknelės?



Ravena neatsakė, įdėmiai spoksodama į upę. Berniukas matė jos veide šypseną ir pakreipė galvą atidžiau pažiūrėti. Visai netoli kranto savo galvutes į vandenį kaišiojo maži ančiukai.



– Kokie jie gražūs! – eidama artyn sukuždėjo mergaitė.



– Atsargiau, neišgąsdink, – Neptūnas pridėjo pirštą prie lūpų.



– Aš tik noriu iš arčiau pažiūrėti.



Jis tik linktelėjo, ir vaikai atsargiai pasiekė krantą. Ravena atsitūpė prie vandens ir ilgai tylėdama stebėjo, kaip ančiukai kedena savo plunksnas, kvaksi ar glaudžiasi prie savo mamos. Kažkur netoliese buvo girdėti gegutės kukavimas.



– Žinojai, kad gegutės neaugina savo vaikų? – staiga paklausė Neptūnas. – Jos tik išmėto juos į kitų paukščių lizdus.



– Tikrai? – kilstelėjo antakį mergaitė. – Betgi tai siaubinga!



– Žinau, bet tiesa ta, kad ne visi tėvai palieka vaikus, nes to nori.



Ravena sunerimusi pažvelgė į jį.



– Turi omenyje savo tėvus? Manai, kad jie nepaliko tavęs be priežasties?



– Ne, aš žinau, kad jie nenorėjo manęs palikti, bet privalėjo.



– Kodėl taip sakai?



Neptūnas neatsakė, bet ji apie tai per daug negalvojo, nesuprasdama, ką jis norėjo pasakyti.