Tik vakarėjant Rodžeris pagaliau nusprendė pasirodyti Tamsos tvirtovėje. Jis nežinojo, ko tikėtis po to, kai Lina papasakojo, kad Tasdaras viską žino, tačiau neturėjo kito pasirinkimo, vis tiek jam niekaip nepavyktų pabėgti, šeimininkas jį rastų bet kur. Be to, Rodžeris iš patirties žinojo, kad Tasdaras nemėgsta silpnų žmonių, tad turėjo užgniaužti visas savo baimes ir su juo susitikti akis į akį.

Perėjęs ilgą koridorių ir pravėręs duris, vyriškis žengė į didžiąją salę. Visur buvo tamsu, tik sienas blausiai apšvietė nuo deglų krintanti šviesa. Tasdaras kaip įprastai stovėjo salės gale ir laukė jo. Kompaniją, žinoma, palaikė Melburnas, ir tai Rodžerį tik dar labiau suerzino.

Pamatęs parankinį Tasdaras lėtai patraukė artyn, jo akys raudonai švietė tamsoje.

– Maniau, kad visai nepasirodysi, – demonas nužvelgė jį paniekinančiu žvilgsniu. – Kad teks tave gaudyti arba net nužudyti.

– Aš... – norėjo teisintis Rodžeris, tačiau rūstus žvilgsnis jį nutildė.

– Žinojau, kad Lina viską pasakys, bet tai nesvarbu, jau nebėra prasmės slėpti, – jis akimirką tylėjo, laukdamas, kol parankinis ką nors pasakys, bet tas sutrikęs neištarė nė žodžio. – Tikrai manei, kad nežinau, kur ir ką veikia Ravena? Manei, neišsiaiškinsiu?

– Bet aš tik norėjau...

– Kad ji niekada apie mane nesužinotų? – Tasdaras garsiai nusikvatojo, paskui tęsė, pabrėždamas kiekvieną žodį, tarsi norėdamas iš jo pasišaipyti. – Kad jos galios niekada neatsiskleistų ir aš nerasčiau su ja jokio ryšio? O svarbiausia, kad liktum nenukentėjęs ir galėtum toliau kurti savo apgailėtinus planus, kaip nuversti mane nuo sosto?

– Jūs viską ne taip supratote, – atkirto Rodžeris.

– Ne taip supratau, sakai? – primerkė akis demonas. – Dar puikiai prisimenu mūsų sutartį, žinau, kad nori valdyti dalį mano Karalystės už tai, kad vykdai kiekvieną mano įsakymą. O gal aš neteisus?

– Teisus, mano valdove.

– Suprantu, koks tu nekantrus, bet turi užsitarnauti savo dalį, o kada užsitarnausi, spręsiu aš pats.

– Žinoma, – linktelėjo jis.

– O dabar pasakyk, kodėl tau atrodo, kad kurdamas prieš mane planus nusipelnei gauti tai, ką nori?

– Aš tarnauju jau dvidešimt metų, bet jūs man dar nė karto neatsilyginote.

– Tu niekada negausi savo dalies, nepaklusai jau daug kartų, kodėl turėčiau savo karalystės žemes patikėti būtent tau?

Rodžeris neatsakė, tik nudelbė žvilgsnį į grindis. Viduje tvenkėsi pyktis, kad buvo taip lengvai perprastas, tačiau savo planų atsisakyti neketino. Nė už ką gyvenime. Vienokiu ar kitokiu būdu, jis pažemins Tasdarą ir pasiims tai, kas turėtų priklausyti jam.

Tuo metu demonas ėmė vaikštinėti po salę, po vieną uždegdamas salėje esančius deglus. Jo žingsniai buvo lėti ir paslaptingi, jis apie kažką mąstė, tačiau niekas negalėjo nuspėti apie ką. Bet galiausiai jis vėl grįžo prie parankinių, akys nukrypo į Rodžerį.

– Tikriausiai Lina pasakė ir tai, kad neketinu tavęs nužudyti, bet vis dar lauki bausmės, tiesa? – Tasdaras ištiesė dešinę ranką, kurioje po akimirkos suplazdėjo liepsna, bet kai sugniaužė kumštį, ji tiesiog išnyko. – Žinoma, turiu tau vieną staigmeną, galbūt tau tai visiškai nepatiks, bet tai nėra bausmė.

– Klausau, mano pone, – nusilenkė Rodžeris.

– Girdėjau, tavo žmona paliko jūsų dukteris, kad galėtų pasiimti Raveną ir Agnesę, bet tu iki šiol nežinai, kur jos?

– Taip, pone, jūs teisus.

– Neabejoju, kad pasistengęs gali jas greitai surasti. O tu tai ir padarysi, ar ne?

– Be jokios abejonės taip, valdove.

– Labai gerai, bet jeigu nori, kad tavęs nenužudyčiau, turėsi jas atiduoti man.

– Ką? Kodėl? – negalėjo suprasti parankinis.

– Neabejoju, kad jos puikiai man pasitarnaus, – klastingai šyptelėjo demonas. – Žinoma, leisiu su jomis bendrauti, galėsite atlikti visas užduotis kartu, bet tarnausite man visą savo gyvenimą. Be jokių išimčių.

Rodžeris kurį laiką tylėjo, iš pykčio gniauždamas kumščius, o Melburnas visą laiką stovėjo ramus, tarsi jau seniai būtų žinojęs visą šį planą. Tikriausiai taip ir buvo, juk jis – dešinioji Tasdaro ranka, visuomet būna šalia jo, galbūt netgi siūlo idėjas, ir tai jį tik dar labiau pykdė. Kaip jie gali taip elgtis? Atimti iš jo tai, ką jis labiausiai myli? Ką dabar jam daryti? Parduoti savo dukteris tam, kad liktų gyvas? Ar pasielgti sąžiningai ir pagaliau išsilaisvinti iš šio prakeiksmo?

– Bet tai dar ne viskas, – vėl prakalbo demonas. – Kai atiduosi savo dukteris, aš už tai tau dosniai atsilyginsiu. Kadangi mano žemių gauti nenusipelnei, atiduosiu tau visą Mozanrato planetą. Nors ji ir skurdi, ką apie tai manai? Galėsi su ja daryti ką panorėjęs, man visiškai nerūpi. Susitariam?

– Taip, mano pone, – dar kartą nusilenkė parankinis.

– Ir dar šis tas, – jis žvelgė į Rodžerį aukštai iškėlęs galvą, ant pilkšvo veido krito juodi ilgi plaukai. – Dabar skiriu tau svarbiausią užduotį.

– Klausau, – įsitempė jis.

Tasdaro veidas tapo klastingas ir žiaurus.

– Pašalink iš kelio Gordoną, – lėtai ištarė kiekvieną žodį. – Vakar jis bandė pralaužti barjerą, už kurio įkalinau Arelą. Jokiu būdu neleisk jam to padaryti.

– O jeigu man nepavyks?

– Apie tai negali būti nė kalbos, aš ir taip per daug geras. Dabar išvengei bausmės, bet negalvok, kad su manimi galima žaisti, – primerkė akis jis. – Melburnai, palydėk jį iki išėjimo.

Kad ir kaip Rodžeriui tai nepatiko, jis nesiskųsdamas paliko salę, jausdamas už nugaros Melburną.

– Tau pasisekė, – staiga prakalbo jis. – Gausi netgi visą planetą, ko Tasdaras man niekada nesiūlė.

Vyras akimirką stabtelėjo, jo balse išgirdęs pašaipą.

– Argi? Lažinamės, kad dar daug ką nuo manęs slepi. Tikriausiai jis net neplanuoja duoti man tą planetą, juk pats sakei, kad netiki jo dosnumu. Jis tik nori, kad atiduočiau jam savo dukteris.

– Ir jaučia, kad bijai mirti, – pridūrė Melburnas.

– Vadinasi, iš tikrųjų žinai visus Tasdaro planus?!

Rodžeris staigiai apsisuko ir griebęs jį už apykaklės prirėmė prie sienos. Melburno veidas išliko toks pat ramus, kaip ir prieš tai. Jis nujautė jo neryžtingumą, žinojo, kad Rodžeris neišdrįs jo kaip nors sužeisti, o juo labiau nužudyti. Kartu jie dirbo jau dešimt metų, puikiai pažinojo vienas kitą.

– Galiu pasakyti tik tai, kad jis iš tikrųjų planuoja tau duoti tą planetą. O visa kita... yra tik žaidimai.

– Taip manai? – Rodžeris pažvelgė jam tiesiai į akis. – Jei taip, tai nepamiršk, kad tu taip pat pakliuvai į jo žaidimus, taigi tau ne ką geriau nei man!

– Gal Tasdaras mane ir apgaudinėja, bet niekada su manimi nežaidžia.

– Ką nori tuo pasakyti?

– Tasdaras liepė tau nužudyti Gordoną, nors puikiai žino, kad jo neįveiksi, netgi man nepavyko to padaryti. Tasdaras žaidė su tavimi nuo pat pradžių, leido manyti, kad nežino tavo kėslų, o dabar, kai pagaliau žinai tiesą, jis vis tiek vers tave ir toliau tarnauti, kad drebėtum iš baimės vien jį išvydęs. Gudru, ar ne?

Rodžeris norėjo kažką pasakyti, bet susilaikė ir paleidęs Melburną užtrenkė paskui save duris. Kurį laiką stovėjo kieme ir spoksojo į visišką tamsą priešais. Jeigu ne Tasdaras, viskas būtų kur kas paprasčiau, tačiau tas niekšas būtinai turi kištis ten, kur nereikia, ir į tai įpainioti visą jo šeimą. Tasdaras buvo teisus, Rodžeris nežinojo, kur jo dukterys, norėdama priglausti Raveną ir Agnesę, Lina jas perdavė globoti kitiems žmonėms ir jam nieko apie tai nepasakė. Buvo sunku tuo patikėti, nors jis ir žinojo priežastį, vis tiek neįstengė jai už tai atleisti. Kaipgi ji gali palikti savo vaikus dėl kitų?

– Jeigu ji gali, tada galėsiu ir aš, – sumurmėjo Rodžeris ir patraukė Tamsos Karalystės vartų link, tačiau namų slenkstį pasiekė tik po valandos.

– Kur buvai? – pasitikdama jį prie durų ir padėdama nusisegti apsiaustą paklausė Lina. – Girdėjau, vakare dar buvai grįžęs, bet ir vėl kažkur greitai išėjai. Ar tau viskas gerai? Gal turi kokių nors rūpesčių?

Nenorėdamas jos jaudinti, Rodžeris švelniai suėmė jai už rankos.

– Atleisk, kad teko taip ilgai laukti, – ištarė pavargusiu balsu. – Buvau pas Oberoną ir Mirandą, jie norėjo su manimi aptarti keletą dalykų.

– O kaipgi dėl Tasdaro? Ar jis tau nieko nesakė?

– Tik aprėkė, bet pažadėjau jam, kad tai nebepasikartos ir jis davė man dar vieną šansą pasitaisyti.

– Suprantu, – primerkė akis ji. – Net jei tai melas, dabar tai nesvarbu. Jau labai vėlu, viską išsiaiškinsime rytoj.

Lina neskubėdama grįžo į miegamąjį. Rodžeris dar kurį laiką stovėjo sustingęs, nuojauta kuždėjo kažką negero.