Tos raidės dvi,
suėjusios į žodį,
kitaip parodyti manęs nemoka:
arba tik – ŠA!
arba tik – AŠ!
Nevarginu dėl to savęs
ir  nemanau esąs ligonis,
tylėti neišmokęs,
nors imperatoriumi būti pasiruošęs visada. 
Užsidega žvaigždutė galvoje,
o aš jau pašaukiu:
– Šalin nuo mano kelio su žvake!
Kol Paukščių takas Dievo rankoje man fakelas, 
daugiau šviesos nereikia.
 
O būdavo –
ir jonvabalio šviesą naktyje
priimdavau kaip žiburėlį
galvai pasišviesti...