Šeštas skyrius. Berniukas

Kitą dieną lietus pliaupė kaip iš kibiro ir Ravena negalėjo eiti į Krištolo rūmus. Ji prašė mamos, kad bent trumpam išleistų į kiemą, bet toji baiminosi, kad ji susirgs. Tad Ravena galėjo tik spoksoti pro langą ir laukti saulės spindulėlio, išnyrančio pro debesis. Kadangi buvo paruošusi visus namų darbus, jai buvo labai nuobodu, net užsiimdama bet kokia veikla su Agnese ji negalėjo susikaupti ir galvojo apie savo slaptąją vietą, dabar jai nebuvo įdomesnės veiklos už rūmų tyrinėjimą.

Tačiau po pietų Ravenos akys smigo į duris koridoriuje, juk už jų tunelis, jungiantis jos namus su Krištolo rūmais. Atrodo, taip arti, bet tuo pačiu taip toli...

Mergaitės širdis suspurdėjo iš jaudulio ir ji atsargiai nuleido rankeną, tačiau jos nuostabai durys neatsidarė. Ravena pagalvojo, kad jos galbūt kažkuo užremtos, pabandė atidaryti stipriau, bet jos aiškiai buvo užrakintos. Tik kas tai padarė? Ir kodėl?

Kitos išeities nebuvo, tad Ravena į kiemą galėjo išeiti tik kitą dieną, kai pradžiūvo žolė. Niekaip nerasdama atsakymo į tai, kas galėjo užrakinti duris, ji perbrido pievą ir netrukus atsidūrė savo pamėgtoje vietoje. Kiek prisiminė, trečiame aukšte buvo durys, kurių praeitą kartą nepatikrino. Mintis, kad nueis ten šiandien labai ją džiugino, širdis atrodė tuoj iššoks iš krūtinės.

Ir štai pagaliau tos durys priešais. Ravena nusvėrė rankeną ir žengė vidun. Priešais ją atsivėrė jauki biblioteka, gana nedidelė, su medinėmis grindimis, išklotomis raudonu kilimu raštuotais kraštais. Barokinio stiliaus lentynos stiebėsi į viršų, pridėtos ne tik storų knygų, bet ir senų pageltusių ritinėlių. Viename kampe stovėjo fotelis ir knygomis apkrautas stalas. Ravena pradėjo jas apžiūrinėti, bet nesuprato, kas ten parašyta. Tai buvo senoviniai, beveik išblukę raštai, bet nuojauta kuždėjo, kad labai svarbūs, pasakojantys kažkokią, galbūt netgi šių rūmų atsiradimo istoriją. Ji bandė tikrinti ir kitas knygas, tačiau veltui, visos jos buvo nesuprantama kalba.

Ravena norėjo palikti jas ramybėje, bet staiga iš vienos knygos kažkas iškrito. Mergaitė pasilenkė pažiūrėti ir pamačiusi nuotrauką net nustėro iš siaubo. Tai buvo ji. Nekilo jokių abejonių, juk tai ji turėjo keistą raudoną žymę ant kaktos, kuri net nebuvo panaši į randą ar apgamą. Nieko kito, be savęs, ji niekada nematė su tokia žyme. Tik ką ji reiškė? Ravena niekada anksčiau nepagalvojo. Kodėl tėvai jai nieko apie tai nepasakojo? Ir iš kur čia atsirado ta nuotrauka?

Mergaitė nejučia persibraukė per žymę, bet tuo metu išgirdo žingsnius ir knyga iškrito jai iš rankų. Nežinodama, ką daryti, ji pasislėpė už toliausiai nuo durų esančios lentynos ir įsiklausė. Buvo tokia išsigandusi, kad bijojo net kvėpuoti, kad menkiausias garsas neišduotų jos slaptavietės, netgi širdies plakimas atrodė per garsus.

Bet stengdamasi suimti save į rankas, mergaitė įsitempusi laukė. Tuo metu ji aiškiai išgirdo, kaip girgžtelėjusios prasivėrė durys ir kažkas įėjo į vidų, bet buvo per toli, kad galėtų kažką pamatyti. Žingsniai buvo labai lėti, įtartini, tarsi patalpoje esantis žmogus atidžiai tyrinėtų kiekvieną kampelį, kažko ieškotų. O gal jis matė čia įeinančią Raveną?

Minutėlę truko tyla, paskui mergaitė girdėjo besisklaidančius popierius ir besiverčiančius knygos lapus, tačiau dabar judesiai buvo tokie greiti, kad Ravena negalėjo įsivaizduoti kaip tas žmogus tai daro, atrodė, tarsi tai darytų pro langą įsisukęs uraganas, kuris kažkokiu stebuklingu būdu negalėjo paveikti nieko kito aplink.

Tai buvo labai keistas jausmas, ir mergaitė susverdėjusi atsirėmė į lentyną. Tuo metu jos ranka užkliudė kažkokią senovinę bronzinę skulptūrėlę ir numetė ją ant grindų.

– Kas ten?! – pasigirdo išgąsčio kupinas balsas.

Ravena vos susilaikė nesurikusi, bet apmirusia širdimi laukė, kas bus toliau, netgi buvo pasiruošusi gintis, jeigu jis puls. Ji jau matė šešėlį, slystantį grindimis ir artėjantį prie lentynos, kur ji buvo pasislėpusi, tačiau žingsnių šį kartą nebuvo girdėti. O po kelių sekundžių tas šešėlis pasuko kita kryptimi. Mergaitė nustebusi atsargiai žvilgtelėjo pro kraštą, norėdama pamatyti, kas kitas galėjo sudominti Krištolo rūmų gyventoją. Jis tupėjo prie lentynos, prie kurios prieš tai stovėjo Ravena, ir spoksojo į numestą ant grindų jos nuotrauką.

Paskui nepažįstamasis atsistojo. Mergaitė stengėsi atidžiau jį apžiūrėti, bet jis buvo atsukęs nugarą. Didelis mėlynas apsiaustas, kurio apačia beveik lietė grindis, dengė jo pečius, o gobtuvas galvą, todėl buvo sunku spręsti, kas tai per žmogus. Tačiau jis atrodė per žemas ir per smulkus, kad būtų suaugęs.

Bet staiga jis atsisuko. Jo akys smigo tiesiai į Ravenos. Mergaitė aiktelėjusi užlindo už lentynos, bet užkliuvusi už kilimo griuvo ant grindų. Tačiau ji žinojo, kad slėptis per vėlu, nepažįstamasis ją jau pastebėjo, ji matė jo artėjantį šešėlį, dabar jai galas, išsisukti nepavyks, jis ją nužudys, o gal net ir blogiau...

Bet tuo metu priešais ją išniro berniukas. Taip, tas pats su ilgais juodais plaukais ir dideliu apsiaustu, per kurį ji negalėjo suprasti, kad jis irgi vaikas, o dabar aiškiai matė jį visu ūgiu priešais save. Nors ji dar nežinojo, ar jis geras, širdyje truputį palengvėjo.

– Nesiartink, jei nenori, kad suspardyčiau! – sušnypštė Ravena.

– Nebijok, – švelniu balsu prakalbo berniukas. – Nenoriu tau nieko blogo. Tu nesusižeidei?

Ravena staigiai pakilo ir apsidairė aplinkui, ieškodama būdo, kaip pasprukti.

– Kas tu toks? Ką čia veiki?

– Nebėk, aš tik noriu ramiai su tavimi pasikalbėti.

Berniukas ėmė iš lėto artėti. Mergaitė žengė porą žingsnių atgal, bet jos nugara atsirėmė į sieną.

– Ar tu irgi atradai šią vietą kaip ir aš?

– Aš tau viską papasakosiu, jeigu prižadėsi nuo manęs nebėgti.

– O iš kur man žinoti, kad sakai tiesą? – laikėsi savo Ravena. – Ta knyga... tu joje laikai mano nuotrauką, tikriausiai stebi mane visą laiką!

– O tu lankaisi mano rūmuose, – neatlyžo jis. – Paklausyk, aš dar tik vaikas, ką blogo galiu tau padaryti? Jeigu nori, gali mane suspardyti ir pabėgti, bet tada daugiau niekada čia nebegrįžk.

Berniukas pasitraukė iš kelio, leisdamas jai praeiti, tačiau Ravenos noras pasprukti buvo jau visiškai dingęs, ji net nebejuto pavojaus, tik smalsumą, norėjo išsiaiškinti daugiau, galbūt jis žinos, kokia priežastis jungia jos namus su Krištolo rūmais ir ką reiškia tie visi kiti tuneliai į kažkokias karalystes, apie kurias ji niekada negirdėjo.

– Tai ko nebėgi? – paklausė berniukas. – Ar pasisavinsi rūmus ir išvarysi mane iš čia?

Mergaitei staiga pasidarė labai gėda. Juk tai ji įsibrovė į jo rūmus kaip vagilė ir pagrasino suspardyti. Tai ji nebuvo tokia jau nekalta, o ne šis vaikis.

Nežinodama, ką daryti toliau, ji nudelbė žvilgsnį į grindis.

– Gerai, aš atsiprašau, – vėl prakalbo berniukas. – Atsiprašau, kad tave išgąsdinau.

– Tavo rūmai labai gražūs, – nuraudo Ravena. – O koks tavo vardas?

– Neptūnas. O tu Ravena, taip?

– Iš kur žinai? – išpūtė akis ji. – Tai vis dėlto mane stebi?

– Nėra sunku sužinoti vardą, kai gyveni tame pačiame kaime ir dar slapta pas mane lankaisi, – nekaltai šyptelėjo jis ir ištiesė jai ranką. – Malonu susipažinti.

– Man taip pat, – mergaitė atrodė pasimetusi ir savosios jam neištiesė. – Bet kodėl nesirodei anksčiau, jei čia gyveni?

– Iš tiesų, pamačiau tave tik prieš porą dienų, nes prieš tai buvau išvykęs į miestą. Kaip tik buvau begrįžtantis, kai lipai upės akmenimis.

– O kur tavo tėvai? – susidomėjo ji. – Kodėl jie ne su tavimi?

Neptūno veidas apniuko ir jis ištarė šaltu balsu.

– Aš jų neturiu.

– Neturi? Kaip tai įmanoma?

– Aš nežinau, kur mano tikroji šeima, visą laiką būnu vienas...

– Kodėl? Gal jiems kas nors nutiko?

– Ne, nenutiko, – papurtė galvą berniukas. – Kai buvau dar labai mažas, tėvai paliko mane pas globėjus. Kai paaugau, jie pasakė, kad tėvai pastatė man šiuos rūmus, todėl nusprendžiau juose apsigyventi ir pabėgau nuo globėjų. Galbūt jie manęs ieško, bet man tai nesvarbu.

– Suprantu... – nutęsė Ravena. – Man labai gaila.

– Tiek to, pamiršk, tai tikrai nėra svarbu.

Vaikai kurį laiką tylėjo ir stovėjo vienas priešais kitą. Ravena spoksojo į grindis, o Neptūnas į ją, niekaip negalėdamas atsistebėti, kad pagaliau su ja susipažino.

– Ką gi, gali jaustis kaip namuose, – berniukas atsitokėjo pirmas ir nuėjo prie fotelio ir knygomis apkrauto stalo. – Ar padėtum man sutvarkyti? Prieš išvykdamas ilgai tyrinėjau tas knygas, tad nebuvo laiko.

Jis vikriai paėmė knygų krūvą ir tvarkingai sudėliojo į lentyną. Ravena tarsi užhipnotizuota įdėmiai žiūrėjo į jį, į tas jūros gilumo akis, kurias pasilenkus paslėpdavo plaukai, paskui taip pat atsitokėjo ir padėjo jam rinkti knygas.

Kurį laiką jie nieko nekalbėjo tik dirbo. Vienu metu, kai mergaitė lenkėsi paimti knygų nuo grindų, Neptūnas suskubo padėti ir netyčia brūkštelėjo jai per pirštus. Ravena pajuto kažką keisto, tarsi kutenanti elektra būtų perėjusi per visą kūną, ir sutrikusi pažvelgė į jį. Berniukas stovėjo sustingęs, lyg ir pašiurpęs, tarsi būtų išvydęs vaiduoklį.

– Tau viskas gerai? – sunerimo Ravena.

– Taip... taip, gerai, aš tik galvojau.

Ir jis nuėjo dėlioti knygas toliau. Ravena to dar nežinojo, bet tuo metu, kai jie susilietė, pajuto vienas kito energiją. Ravenos buvo labai negatyvi ir tamsi, štai kodėl Neptūnas pašiurpo. Jam buvo sunku patikėti, kad tokia nekalta mergaitė savyje nešioja blogį, kuris iki šiol dar nepabudo.

– O kam tu jas tyrinėji? Tas knygas? – staiga paklausė Ravena.

Neptūnas net nepajuto kaip ji priėjo, tad truputį išsigando.

– Kaip sakiau, čia buvo mano tėvų rūmai, man įdomu, ką jie mėgo.

– O tu supranti nors vieną žodį?

– Argi tyrinėčiau kažką, ko negaliu perskaityti? – šyptelėjo jis. – Pasirodo, čia ne šiaip knygos, jose rašoma visa mūsų kaimelio istorija ir netgi tai, ko tu niekur kitur nerastum, aš pats tikrinau.

– Vadinasi, tos knygos labai vertingos, – išsižiojo Ravena.

– Taip, bet niekam to nesakyk. Beje, gal nori sužinoti, kam anksčiau priklausė šie rūmai?

– Bet neseniai sakei, kad tavo tėvai juos pastatė tau.

– Teisybė, bet prieš tai rūmai buvo nugriauti. Juos turėjęs savininkas nusižudė požemiuose, todėl čia kartais vaidenasi. Po to mano tėvai stengėsi atkurti rūmus tiksliai kokie jie buvo.

– Vadinasi, tu žinai, kas tokie yra tavo tėvai?

– Tik pavardes. Bandžiau rasti jų gyvenamąją vietą, bet jų vardų niekur nėra, keista, ar ne?

– Taip, bet kodėl tau reikia žinoti viso kaimelio istoriją? – negalėjo suprasti Ravena.

– Jau sakiau – todėl, kad čia pilna slaptų dalykų, pavyzdžiui, įvairiausių tunelių, vedančių į vietas, apie kurias beveik niekas nežino.

– Ar tai tu nupiešei tą žemėlapį, kuris buvo pirmame tunelyje?

– Tu buvai tuneliuose? – nustebo Neptūnas. – Ar nebuvo baisu?

– Buvo, bet įdomiau matyt labiau, – šyptelėjo ji, bet greitai surimtėjo. – O kodėl palikai tą žemėlapį tokioje vietoje?

– Tiesiog negaliu jo neštis visur su savimi, kad niekas nepamatytų, tad turiu palikti jį kur nors Krištolo rūmuose.

– Aš jį paėmiau, mes galime tyrinėti jį drauge, tik dabar jis mano namuose.

– Nemanau, kad tai gera idėja... – susimąstė berniukas. – Atnešk tą žemėlapį čia, tada ir galėsime jį tyrinėti, gerai?

– Galiu atnešti jį rytoj, vis tiek šiandien negalėsiu ilgai čia būti.

– Gerai, kol neišėjai, paruošiu mums arbatos. Palauk čia.

Neptūnas išėjo. Likusi viena Ravena įsitaisė fotelyje. Atrodė keista, kad ji taip ilgai lankėsi Krištolo rūmuose, bet jų savininkas pasirodė tik šiandien. Kaip jis galėjo palikti tokį lobyną neprižiūrimą taip ilgai? Tačiau mergaitė džiaugėsi, kad jis neišvarė jos, priešingai, atrodė labai draugiškas ir malonus. Ji nežinojo, ar tai gera mintis, bet taip pat turėjo elgtis su juo draugiškai ir tuo pačiu būti labai atsargi, juk vis dėlto jie susipažino tik šiandien.

Netrukus Neptūnas grįžo su auksiniu padėklu. Viskas šiuose rūmuose kvepėjo prabanga, tikriausiai jo tėvai buvo labai turtingi. Ravena niekada net nebandė įsivaizduoti, kad jai teks būti tokioje vietoje.

Berniukas padėjo padėklą ant stalo, Ravena jau lenkėsi pakelti puodelį, bet jis sulaikė jos ranką. Tačiau neatrodė, lyg jis norėtų puodelį pakelti pirmas, nes akivaizdžiai suėmė jai už riešo ir kelias sekundes palaikė. Ravena sustingusi laukė, ką jis pasakys, bet jis tik papurtė galvą ir atsitraukė. Mergaitė sutrikusi nukreipė žvilgsnį į knygų lentyną, niekaip negalėdama suprasti, kodėl jis taip daro.

– O kaip tu atradai šią vietą? – staiga paklausė Neptūnas.

– Net nežinau, kaip pasakyti, – gūžtelėjo pečiais ji. – Gal tau tai atrodys keista, bet mane čia pakvietė kažkoks balsas.

– Tai visai ne keista, kodėl taip pamanei? – nusijuokė jis. – Tai, kas slypi šiuose rūmuose, yra kur kas keisčiau.

Vaikai kurį laiką tylėjo ir mėgavosi arbata, paskui Ravena pakilo.

– Atrodo, man jau metas namo.

– Bet mes susitiksime rytoj, tiesa?

Berniuko balsas buvo kažkoks sunerimęs, tad Ravena nuramino jį šypsena.

– Žinoma, ir būtinai atsinešiu žemėlapį.

– Ar tu... kada nors būsi mano draugė? – nedrąsiai paklausė jis.

– Aš dar pagalvosiu.

Ir Ravena išbėgo pro duris. Bebrisdama pieva ji jautėsi taip, lyg kažkas ją stebėtų, tačiau aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios. Vis dėlto ji paspartino žingsnį ir netrukus užtrenkė savo namų duris. Nuojauta kuždėjo, kad reikia paslėpti žemėlapį, kol jo niekas nesurado, tad puolė į savo kambarį ir atvėrė stalčių. Širdyje net palengvėjo, kai rado žemėlapį ten, kur padėjo.

Tą naktį ji užmigo sunkiai, laukdama akimirkos, kai vėl galės susitikti su Neptūnu.