Daugybėje akių matau baimę.. 
Baimę mirties, baimę ligos, baimę būti nemylimam, alkanam... 
Baimė suparalyžiavo žmogaus samonę. 
Žmonės kenčia, bet nežino, ką daryti. 
Baimė tapo norma. 
Aš manau, kad tai yra žiauru. 
Ir manau, kad dar žiauriau yra tai, kad žmonės skriaudžia vieni kitus. 
Išnaudoja vieni kitus... Žudo vieni kitus... 
Kas per monstras turi būt, kad darytų šitokius dalykus!?
Pyktis liejasi laisvai. 
Per daug laisvai...
Ir per daug jo. 
Per daug pykčio ir baimės.
Žiūrėdamas į mažo vaiko akis pagalvoju: „tu net neįsivaizduoji kas tavęs laukia...“
Kaip sustabdyti baimę ir pyktį? 
Bijau, kad žmonės tam dar nepasiruošę...
Žmonės vis dar pasiryžę žudyti, griauti ir naikinti, apart to, kad auginti, saugoti ir statyti. 
Širdys skaudės, o ašaros toliau tekės...
Keisis miestai, keisis mados, keisis valdžios ir smartfounai...
Bet žmogus...
Nesikeis.