– Aš tau sakiau, kad tai nepadės, jis jau viską žino, – konstatavo Rodžeris, purtydamas savo šlapią apsiaustą.



– Turi omenyje Tasdarą? – atidžiai stebėdama jį, Lina atsirėmė į duris.



– Nejaugi pažįsti dar kažką, kas gali mus nužudyti už tai, kad turime Raveną ir Agnesę? – pasišaipė jis. – Žinoma, kad Tasdaras!



– Iš kur ištraukei, kad jis žino?



Vyras susierzinęs nuskubėjo į virtuvę. Lina nužingsniavo iš paskos ir sustojo tarpduryje.



– Kai prieš kelias dienas buvau Tamsos Karalystėje, jis kalbėjo užuominomis, – galiausiai prakalbo Rodžeris. – Šiandien tai nutiko ir vėl.



– Ką jis tiksliai sakė?



– Paklausė manęs apie Krištolo rūmus būtent po to, kai ten buvau.



– Palauk, ką tu veikei Krištolo rūmuose? – įtartinai pažvelgė į jį Lina.



– Nejaugi nežinai? Bandžiau išgelbėti mūsų gyvybes. Kol Neptūnas nepasakys Ravenai tiesos, tol būsime saugūs, bet mes nesame tikri, ar jis tai padarys, todėl turėjau įtikinti jį, kad to daryti nebūtina.



– Svarbiausia ne Neptūnas, – primerkė akis moteris. – Jis gali sakyti tiesą arba ne, bet jeigu Ravena atskleis savo galias, mes nieko negalėsime padaryti.



– Kartą Tasdaras sakė, kad Ravenos galios gali niekada nepabusti, jeigu ji gyvens ramų gyvenimą. Viskas, ką galime padaryti, tai saugoti ją nuo Ypatingųjų pasaulio.



– Manai, kad tai bus labai lengva? Ravena jau dabar pradeda matyti tai, ką gali matyti tik Ypatingieji, kad ir tą tunelį iš mūsų namų į Krištolo rūmus. Šiandien ten jutau jos magišką energiją, žinai, ką tai reiškia? Jos energija dar labai silpna ir per didelį atstumą jos pajusti dar neįmanoma, bet tai ženklas, kad ta energija gali bet kuriuo metu sustiprėti. Ją jau per vėlu apsaugoti nuo kito pasaulio, nejaugi ketini visą laiką ją slėpti nuo Tasdaro?



– Ar tau visiškai nerūpi, kad jis mus nužudys?



– Jis nužudys tik mane, nes perėmiau Raveną iš Arelos, o tu tylėjai, nes aš taip liepiau.



– Tu taip liepei! Nes tai pats geriausias pasiteisinimas! – įtūžo Rodžeris. – Ir žinai ką, tu teisi, tai tavo kaltė, kad mes įklimpome į šį mėšlą. Jeigu nebūtum sutikusi paimti Ravenos, taip nebūtų atsitikę. Be to, puikiai žinai, kad aš tarnauju Tasdarui, kodėl turėjai mane į tai įpainioti?



– Jeigu taip bijai, kodėl negalėjai paprasčiausiai pabėgti tą pačią dieną, kai Ravena atsirado šiuose namuose? – atkirto Lina. – Paklausyk, Tasdaras nė neplanuoja mūsų nužudyti, nes jau seniai būtų tai padaręs, nebent apsirikai ir jis iš tikrųjų nieko nežino.



– Jis jau anksčiau sakė, kad gali daug ką matyti per atstumą, tai reiškia, kad turi tam galią. Melburnas taip pat kažkada tai minėjo, tai negali būti atsitiktinumas.



– Tu bijai ne to, – iškošė pro dantis Lina. – Jeigu Melburnas teisus ir Tasdaras gali matyti mus per atstumą, tu bijai, kad jis sužinos tavo planus ir nužudys tave, o ne dėl to, kad turi jo dukterį.



Ji net aiktelėjo, kai pykčio pritvinkęs vyras sugriebė jai už rankos.



– Tu dar nieko nežinai, – atšovė jis. – Tikriausiai elgtumeisi taip pat, būdama mano vietoje. Tu dar nežinai, ką reiškia žemintis prieš Tasdarą, kai jis tave išgelbėja ir turi būti jam dėkingas, bet tuo pačiu nekenti jo labiau už viską pasaulyje.



Rodžeris iš lėto atleido jos ranką ir užtrenkė kambario duris. Lina apstulbusi nulydėjo akimis pranykstančią tamsią jo figūrą. Kad ir kaip mylėjo ir suprato Rodžerį, šiuo metu niekuo negalėjo jam padėti. Žinojo tik tai, kad dabar būtų geriausia kelioms valandoms palikti jį ramybėje, tad nusprendė išvažiuoti į miestą.



Nusigriebusi apsiaustą ji saugiai užrakino duris ir įsėdusi į automobilį išvažiavo į platų vieškelį. Ilgi tamsiai rudi kirpčiai krito į akis, bet ji šiaip ne taip sugebėjo įžiūrėti kelią ir niekaip neįstengdama nusiraminti stipriai spaudė vairą. Jeigu būtų jos valia, pati seniai būtų pasakiusi Ravenai apie jos kilmę, tačiau privalėjo laikytis pažado, kurį davė Arelai: leisti Ravenai būti žmogumi tiek, kiek įmanoma, neįpainioti jos į Ypatingųjų pasaulį per anksti.



Begalvodama Lina važiavo visą kelią, vis mindama greičio pedalą, už savęs palikdama daugybę pastatų, tarp jų ir Krištolo rūmus. Bet kažkas išdygo kelio viduryje ir ji staigiai pasuko į dešinę. Deja, automobilio greitis buvo per didelis, tad neišlaikė pusiausvyros ir apsivertęs trenkėsi į medį.



Moteris sunkiai pakėlė galvą ir pažvelgė pro sudužusį stiklą. Nors svaigo galva, turėjo kuo greičiau išlipti, kol automobilis neužsidegė, todėl skubiai nusisegė saugos diržus ir pabandė atidaryti dureles. Jos buvo užsikirtusios, tad visu kūnu pasviro į priekį ir jos pagaliau pasidavė.



Lina išvirto laukan ir tik tvirtai atsistojusi ant kojų apsidairė kaltininko. Viduryje kelio stovėjo Tasdaras. Nebuvo jokių abejonių, kad tai jis, nors jie dar niekada nebuvo susitikę akis į akį. Bet kas gi daugiau gali skleisti tokią negatyvią energiją?



– Malonu susipažinti, – su pašaipa balse prakalbo jis. – Pagaliau susitikome.



– Jeigu tau reikia Rodžerio, jo su manimi nėra, – drąsiai atkirto Lina.



– Tu klysti, šį kartą man reikia tavęs. Jis pats pasirodys, kai jam to reikės.



Moteris atidžiai nužvelgė demoną. Jeigu ne raudonos akys, jis atrodytų kaip eilinis žmogus, tik su labai blyškia neįprasta oda, kokios nė vienas žemietis neturi. Tai ją šiek tiek nustebino, ji visuomet galvojo, kad jis nė kiek nepanašus į žmogų.



– Bandai atspėti, ko man iš tavęs reikia? – šyptelėjo Tasdaras. – Viskas labai paprasta. Puikiai žinai, ką mes turime bendro ir kaip esame susiję. Mes trokštame to paties, mylime ir saugojame tą patį, tik mūsų tikslai, deja, labai skirtingi. Tikrai manai, kad nieko nežinau?



Lina kurį laiką stovėjo sustingusi. Nejaugi jis turi omenyje Raveną? Nejaugi Rodžeris teisus ir jis viską žinojo nuo pat pradžių?



– Dabar bandai suprasti, kodėl tavęs nenužudau, ar ne? – vėl prakalbo Tasdaras ir pažvelgė jai tiesiai į akis. – Jeigu pažinotum mane geriau, suprastum, kad nesu toks blogas ir apginu tuos, kurie man svarbūs.



– Nesuprantu, kuo aš tau svarbi, – moteris nusuko akis, vengdama jo žvilgsnio. Kiek prisiminė, per akis jis galėjo įsiskverbti į protą ir užvaldyti.



– Nebijok, nemoku skaityti minčių, tiesiog per daug gerai pažįstu savo priešus. Jie visi vienodi, bando nuo manęs nuslėpti savo planus, bet atvirai apie tai kalba su kitais. O aš visą laiką girdžiu ir matau tai, ką aš noriu.



– Taigi, tu žinai, kad turiu Raveną?



– Žinau. Žinojau nuo pat pradžių, bet gerbiau jūsų su Arela troškimus. Kad ir kaip jūs stengėtės mane apgauti, leidau jums manyti, kad esu jūsų pajuokos objektas ir kiek galėdamas apgaudinėjau Rodžerį, – jo akys ėmė ryškiai žibėti. – O dabar atėjo metas jums gerbti mane. Jeigu nori likti gyva, atiduok man Raveną.



– Tiesiog dabar?! – persigando moteris. – Aš negaliu, Ravena dar nieko nežino apie tave! Jeigu supranti, ji dar per jauna ir...



– Neprašau atiduoti ją dabar, – pertraukė ją demonas. – Kai ateis laikas, aš ją pasiimsiu. Bet pats nuspręsiu, kada ji pasiruošusi, ir tu man netrukdysi, nes kitaip tau galas, aišku?



– Bet kaipgi Arela? – Lina žiūrėjo į jį, traukdamasi nuo liepsnojančio automobilio. – Aš turėjau atiduoti Raveną jai, o ne tau.



– Nejaugi neprisimeni Pranašystės? Arela daugiau niekada nesipainios mano kelyje, o Ravena per silpna, kad jai padėtų, – nusijuokė jis. – Net jei Neptūnas ar nesvarbu kas pasakys jai visą tiesą. Jis gali pasakoti ką nori, man tai nepakenks.



– O ką tu darysi su Rodžeriu?



– Žinoma, aš jam dėkingas taip pat kaip ir tau, kad abu rūpinotės Ravena kaip savo vaiku, net jei Rodžeris labai to nekentė. Pripažįstu, žinau visus jo planus, ką jis nori man padaryti, bet... – Tasdaras minutėlę tylėjo, jo akyse atsispindėjo degančio automobilio liepsna. – Jam niekada nepavyks to įgyvendinti. Bet aš nežudysiu jo ne tik dėl to. Rodžeris nori man pakenkti, turi tam pagrindą, ir jo būdai tai padaryti yra visiškai kitokie. Tai mane ir žavi, štai kodėl parinkau jį būti mano parankiniu. Kol jis tarnaus man, tol galės džiaugtis, kad yra gyvas.



Lina norėjo dar kažką pasakyti, bet staiga nugriaudėjo sprogimas. Stipri garso banga suvirpino orą ir aplinkui išplito raudonai geltona liepsna. Tasdaras uždengė moterį, saugodamas nuo krentančių nuolaužų, ir nustūmė tolyn nuo kelio. Ji kaip per miglą matė, kaip jis mostelėjo savo raudonu apsiaustu ir tiesiog išnyko ore. Norėjo pakilti ir eiti, bet aptemo akyse.