Praėjo savaitė, o Ravena nė karto nebuvo nuėjusi į Krištolo rūmus. Didžiąją dalį laiko ji praleido su Agnese kieme arba prie upės. Vieną dieną jai kilo noras išsipasakoti, galbūt jos abi galėtų lankytis Krištolo rūmuose, tai būtų jų paslaptis. Bet mergaitė neišdrįso, nežinojo, ar Agnesė tylėtų, tad nusprendė, kad geriausia išeitis – kantrybė. Kuo ilgiau lauks, tuo bus mažesnė tikimybė, kad ją vėl užklups Rodžeris.



– Ravena? – Agnesė pakreipė galvą, įdėmiai žvelgdama į seserį. Toji lazdele krapštė duobutę smėlyje, atsisėdusi ant upės kranto ir nuleidusi kojas per statų kraštą.



– Kas? – nė nepažvelgdama į ją atsiliepė mergaitė, banguojantis vanduo vos vos lietė jos kojų pirštus.



– Žinau, kad pastaruoju metu tau kažkas neduoda ramybės. Kad ir kaip bandysi tai nuo manęs nuslėpti, aš per daug gerai tave pažįstu. Kodėl man nieko nesakai?



– Negaliu.



– O aš maniau, kad mes viskuo dalinamės, netgi paslaptimis.



– Atleisk, bet ne šį kartą, – liūdnai šyptelėjo Ravena.



Mergaitės valandėlę tylėjo. Ravena nujautė, kad Agnesė įsižeidė po jos žodžių. Jai buvo labai skaudu, bet ji privalėjo tylėti, tad sukandusi dantis laukė, kol sesuo aprims.



– Gal geriau pasivaikščiokime upės krantu? – galiausiai pasiūlė Agnesė. – Bent jau prasiblaškysime, ką manai?



– Puiki mintis, – sutiko Ravena. – Man visuomet patiko ši upė, galėčiau praleisti prie jos visą dieną.



– Ten toliau prie ežero yra žiotys, kad tu žinotum, kokia ta vieta įspūdinga!



– Tikrai? – sukruto mergaitė. – Kodėl niekada jos nemačiau?



– Nes ji gana toli nuo čia. Norėtum pamatyti dabar?



– Žinoma, būtinai ten nueikime!



Ravena pašoko ant kojų ir pagriebusi seserį už rankos nuskubėjo tolyn numintu takeliu. Buvo gera žinoti, kad Agnesė daugiau nebepyksta ir jos kartu gali grožėtis atsibundančia gamta ir stebėti, kaip susiskleidusios gėlės iš po nakties iškelia savo galvas.



– O tu žinojai, kad ne visos gėlės kyla su saule? – staiga paklausė Ravena.



– Kodėl? – sunerimo Agnesė. – Gal jos serga?



– Ne, jos vadinamos Mėnulio gėlėmis, o tai reiškia, kad jos kyla su mėnuliu, – atlošusi galvą ji pažvelgė į dangų, veide sustingo svajinga išraiška. – Norėčiau kada nors jas pamatyti, tikriausiai jos labai gražios.



Agnesė taip pat pakėlė akis į dangų.



– Mėnulio gėlės, sakai?



Ilgą laiką mergaitės ėjo tylėdamos. Nors kelias buvo ilgas ir jos užtruko, tikrai buvo verta. Vieta, į kurią nuvedė Agnesė, buvo visai ne tokia, kokią įsivaizdavo Ravena.



– Kaip čia gražu! – su nuostaba balse šūktelėjo ji.



Jos sustojo toje vietoje, kur upė įtekėjo į nedidelį ežerą. Bekylančios saulės spinduliai savo švelnia šviesa apipylė aplinkui augančius beržus, liepas ir ąžuolus. Sustingę ramiame ore medžiai atrodė kaip švininiai ir nebyliai rūstūs, tarytum kokioje pasakoje. Pačiame gale buvo girdėti šniokštimas. Upė pamažu leidosi žemyn tarp karklo krūmų, ratu supančių žolėje tvarkingai išsidėsčiusius didžiulius riedulius.



Mergaitės sulaikiusios kvapą minutėlę grožėjosi atsivėrusiu vaizdu, jas supo aukšta žolė ir daugybė rugiagėlių, iškėlusių viršun savo karališkai mėlynas galvas, o čiurlenantis vanduo atspindėjo auksinę saulėtekio šviesą, šniokšdamas daužėsi į žalsvą kranto paviršių ir virto raibuliuojančiais purslais ir putomis.



Visas ežeras, šaltas vanduo ir akmenys, apžėlę aksominėmis samanomis, be galo žavėjo Raveną. Ji net nepajuto, kaip vikrios kojos ėmė nešti ją tolyn. Agnesė tuo metu pasileido bėgti palei ežerą, bet staiga sustojusi pasilenkė prie stataus kranto ir iš viršaus pažvelgė į vandenį. Tarp smulkių akmenukų ir smėlio slėpėsi daugybė geldučių, tad ištiesė ranką vieną paimti.



– Ką ten darai? – susidomėjusi riktelėjo Ravena. – Nori įkristi?!



Mergaitė visiškai nesibaimindama tyliai nusijuokė ir pasuko atgal pas seserį, bet jos veidas staiga surimtėjo.



– Ateik pažiūrėti!



Ravena pribėgo artyn ir pažvelgė į tą pusę, į kurią buvo pasisukusi sesuo, ir jos akys išsiplėtė iš siaubo. Kalno papėdėje gulėjo negyvas neaiškaus gyvūno kūnas su nuplėšta ir visiškai suniokota galva. Ravena negalėjo patikėti savo akimis, jos ranka iš lėto pakilo prie burnos, akių kampučiuose sublizgo ašaros.



– Kas galėjo taip žiauriai pasielgti? – graudžiu balseliu paklausė ji.



– Tikriausiai vilkas, – sukuždėjo Agnesė, tarsi bijodama, kad ją kas nors išgirs.



Mergaitė tik papurtė galvą ir nusisuko. Tuo metu jos dėmesį patraukė kruvini pėdsakai, vedantys iki pušyno, ir ji išsigandusi aiktelėjo.



– Agnese, pažiūrėk, – parodė ji ranka. – Tikriausiai jis čia buvo visai neseniai, galbūt tai ženklas, kad neturėtume...



Tuo metu pasigirdo kraują stingdantis riaumojimas. Mergaitės pažvelgė viena į kitą ir susigūžė nuo staiga užplūdusio šalto vėjo gūsių. Ravena pakėlė galvą į dangų, jai pasirodė, kad aplinkui viskas aptemo. Iš pradžių ji pamanė, kad kyla audra, bet tai, ką išvydo po to, buvo kur kas keisčiau, nei ji galėjo įsivaizduoti. Dangus temo palaipsniui, tarsi valandos lėktų sekundėmis, saulę užstojo tamsūs debesys ir netrukus tarp jų sušvito pilnatis.



Dar vienas riaumojimas užpildė tylą. Iš miško atsklido tirštas rūkas, lyg šydas iš visų pusių apgaubdamas mergaites. Ruošdamasi bėgti, Agnesė čiupo Ravenai už rankos, bet aiktelėjusi staigiai žengtelėjo atgal. Sesuo vos nenuvirto ant žemės ir išsigandusi pažvelgė į ją. Agnesės akys buvo įsmeigtos į priekį, visas jos kūnas drebėjo, ranka, laikiusi Raveną, iš lėto atsileido.



– Negali būti... kas tai?



Ravena iš lėto pakreipė galvą į tą pusę ir nors nujautė, kad blogiau būti negali, niekaip negalėjo patikėti tuo, ką išvydo. Sidabriškai melsva mėnulio šviesa labai aiškiai apšvietė priešais jas stovinčią nenusakomo dydžio būtybę. Ji buvo labai panaši į vilką, tik daug šiurpesnė. Ryškiai raudonai degančios akys žvelgė tiesiai į mergaites, ilgos iltys, kyšančios iš pravertos burnos, buvo pasiruošusios bet kurią akimirką sudraskyti savo naująsias aukas. Sukaustytos baimės jos neįstengė pajudėti.



– Agnese? – sumikčiojo Ravena.



Padaras savo milžiniškomis letenomis kasinėjo žemę, ilga gauruota uodega lėtai mosavo į visas puses ir šnarpštė pro išsiplėtusias šnerves. Mergaitė sulaikė kvėpavimą ir žengė žingsnį atgal. Bėgti neįstengė, žinojo, kad nepavyks. Širdis atrodė tuoj iššoks iš krūtinės.



Padaras suriaumojo dar kartą. Klyksmas užstrigo gerklėje, kai jis atsispyrė nuo žemės ir vikrus kūnas beprotišku greičiu pakilo į orą. Ravena pritūpusi užsidengė rankomis veidą, bet būtybė praskriejo jai virš galvos. Ji nespėjo apsigręžti ir pajutusi stiprų smūgį į nugarą skaudžiai krito ant žemės. Sunkus kūnas virš jos neleido pakilti, plieniniai nagai tarsi aštrūs peiliai susmigo į šoną. Ravena suriko labiau iš siaubo nei iš skausmo, bet staiga pasigirdo klyksmas ir padaras paliko ją ramybėje, pasuko savo milžinišką galvą garso pusėn ir dar pikčiau suriaumojo.



Mergaitė sunkiai pakilo, jai svaigo galva, vos sugebėjo pastovėti ant kojų, bet stengėsi išlikti sąmoninga ir lėtai atsitraukusi nuo padaro pažvelgė į tą pusę, iš kurios atsklido klyksmas. Pasislėpusi tamsoje stovėjo Agnesė, jos veido Ravena nematė, bet rankose ji laikė storą medžio šaką, tvirtai įrėmusi kojas į žemę. Padaras lėkė tiesiai į ją. Stengdamasi išlikti drąsi, Agnesė plačiai pastatė kojas ir atkišo šaką į priekį, bet stipri jėga metė ją ant žemės. Tačiau mergaitė šakos nepaleido, kai padaras kėsinosi perkąsti jai gerklę, kiek galėdama giliau grūdo ją į nasrus.



– Bėk! – suriko ji. – Aš tuoj tave pasivysiu!



Ravena norėjo paprieštarauti, bet nebuvo laiko, tad braukdama ašaras visu greičiu nuskuodė mišku. Už nugaros ji girdėjo riaumojimą ir Agnesės riksmą, jai suskaudo širdį, kad paliko seserį vieną bėdoje, bet kitos išeities neturėjo. Bėgo nė pati nesuprasdama kur. Aplinkui tvyrojo visiška tamsa, sausos šakos po kojomis traškėjo kaip lūžtantys kaulai, ir ji neįstengė pažiūrėti žemyn, nenorėjo žinoti kas tai. Akys visą laiką buvo įsmeigtos į priekį, bet staiga tarp kojų įsipainiojo vijokliai ir neišlaikiusi pusiausvyros mergaitė šlumštelėjo į pasenusių lapų krūvą. Akimirką ji nejudėjo, ašaros riedėjo jos skruostais, kūnas virpėjo kaip epušės lapas. Pakilti buvo beveik neįmanoma, bet ji turėjo tai padaryti. Ne, ji privalėjo, reikėjo kuo greičiau sprukti iš šios vietos, tad sukaupusi dar likusias jėgas ir pasiremdama rankomis iš lėto pakilo.



Tačiau šį kartą kažkas buvo ne taip. Ravena stovėjo nežinomoje vietoje. Ją iš visų pusių supo ugnis. Bet keisčiausia buvo tai, kad besisukdami liepsnų sūkuriai nė trupučio nenudegino, nesijautė net karščio. Išsigandusi ji nepajėgė nei rėkti, nei priešintis.



Po kelių akimirkų išvydo iš ugnies išnyrančius du žmones. Vienas jų buvo ilgais juodais plaukais, apsigobęs ryškiai raudonu apsiaustu, o kitas – baltai apsirengusi moteris. Ji stovėjo susigūžusi, ant galvos užsidėjusi didelį gobtuvą, todėl mergaitė negalėjo matyti jos veido, tik dideles išsigandusias akis.



Staiga raudonu apsiaustu apsigobęs vyras atsisuko į ją. Jo akys žibėjo kaip du žiburiai tamsoje.



– Ko tau iš manęs reikia? – Ravenos akys išsiplėtė iš siaubo, juk tai tas padaras, kuris persekiojo ją kiekvieną naktį sapnuose. Taip, dabar ji aiškiai prisiminė.



– Iš blogio ugnies brangakmenis gims... kristalas bus jo portalas... – prakalbo jis ir ėmė artėti. – Kai pranašystė atgims, portalas bus atidarytas!



Jis sakė dar kažką, bet mergaitė negirdėjo žodžių, tik sustingusi laukė, kas nutiks toliau. Po akimirkos ją apsupo sidabrinė šviesa. Ji stipriai užsimerkė, o kai vėl pramerkė akis, priešais save išvydo Agnesę.



– Nagi, Ravena, – ragino ji. – Ar gali bėgti?



Ravena linktelėjo ir apsidairė. Aplinkui vis dar buvo taip pat tamsu, kaip ir prieš tai, o ji gaudydama orą vis dar stovėjo prie lapų krūvos, niekaip negalėdama suprasti, kas vyksta. Nebebuvo jokios ugnies, tarsi visa tai būtų buvę tik sapnas.



Agnesė nelaukdama visu greičiu nuskuodė tarp medžių, iš paskos nusitempdama ir ją. Mergaitė vis gręžiojosi atgal, tikrindama, ar žvėris jas vejasi, nors nujautė, kad jis visai netoli. Nežinojo, ar tai vaizduotė, bet aiškiai girdėjo, kaip pralenkiant medžius jo didžiulės letenos atsimuša į žemę. Metras po metro, ir bet kurią sekundę būtybė jas pačiups.



– Štai čia! – riktelėjo ji. – Iš viršaus jis mūsų nepasieks!



Ravena suprato tik tada, kai sesuo įsitvėrė storos medžio šakos ir ėmė ropštis kamienu aukštyn. Ji norėjo padaryti tą patį, bet pasigirdus riaumojimui jos rankos sustingo ore. Padaras buvo jau visai čia pat. Ravena lėtai pakreipė galvą jo pusėn, išsiplėtusios akys paklaidžiojo tarp medžių. Ir štai, pasislėpęs šešėliuose tiesiai į ją žvelgė tasai monstras. Būtybė tamsoje. Jų akys susitiko, ji žinojo, kad išsigelbėti nepavyks, bet tuo metu Agnesė palypėjo aukščiau ir apžergusi kamieną ištiesė jai ranką. Kai Ravena tvirtai jos įsitvėrė, Agnesės kūnas pavojingai pasviro į priekį, bet ji iš visų jėgų stengėsi išgelbėti seserį.



Ir tada jis puolė, šoko į priekį tokiu greičiu, kad mergaitės nespėjo nė sureaguoti. Ravena suriko iš skausmo, kai dvi aštrios iltys susmigo jai į dešinę koją. Ji dar pabandė spirti padarui kaire, bet pasijuto plėšiama nuo medžio ir sviedžiama ant žemės. Jos nugara atsimušė į akmenį ir nenusakomas skausmas nukeliavo stuburu, tarsi per visą kūną būtų perėjusi elektra. Smūgis buvo toks stiprus, jog atrodė, kad sutrupėjo visi kaulai. Kažkur tarsi pro šydą buvo girdėti Agnesės balsas, tačiau apimta agonijos Ravena nieko nematė.



Bet staiga tamsą perskrodė kažkoks nepaaiškinamas šviesos blyksnis ir kliudęs būtybę pasklido į visas puses. Agnesė prisidengė veidą ranka, o kai šviesa išsisklaidė, priešais save išvydo tai, ko niekada nesitikėjo išvysti. Visu savo kūnu pridengdamas Raveną, tvirtai įrėmęs kojas į žemę, stovėjo Rodžeris.



– Tėti! – mergaitės akyse susikaupė ašaros, ji buvo tokia laiminga, tačiau jis, atrodo, nė kiek nesidžiaugė, jo kūnas vis dar buvo įsitempęs, akys nukreiptos į būtybę, gulinčią per kelis metrus nuo jo. Agnesė aiškiai matė, kaip didžiulis kūnas iš lėto pakyla. Grėsmingas urzgimas eilinį kartą sukaustė jos kūną. Dabar ji galėjo pasikliauti tik Rodžeriu, bet baiminosi, kad būtybė bus per stipri netgi jam.



Tačiau priešingai, Rodžeris valdė padėtį. Vos ištiesė delną į priekį, iš jo pasklidęs dar vienas šviesos blyksnis parvertė žvėrį ant žemės. Jis daugiau nebeįstengė atsikelti, tik bejėgiškai cypdamas kraipė galvą. Rodžeris iš lėto priėjo artyn, išsitraukė iš pašonės kalaviją ir užkėlė koją ant žvėries kaklo. Akimirką delsė žiūrėdamas, bet paskui tvirčiau suspaudė rankeną ir užsimojo. Į visas puses čiurkšlėmis pasklido tamsus kraujas. Negalėdama žiūrėti Agnesė nusisuko ir stipriai užsimerkė.



Tuo metu nuslinko debesys, naktis palaipsniui virto diena, o danguje vėl patekėjo saulė, tarsi nieko net nebūtų atsitikę. Kurį laiką Rodžeris žiūrėjo į žvėrį, lyg mėgindamas įsitikinti, ar jis jau miręs, bet galiausiai pasisuko į gulinčią ant žemės Raveną.



– Tu neturėjai to matyti, – kreipėsi jis į Agnesę. – Bet padariau tai, ką privalėjau.