Rodžeris išėjo iš kiemo ir nužingsniavo plataus žvyrkelio pakraščiu, ketindamas užsukti pas tėvus. Dangus jau buvo visiškai sutemęs, bet jis neskubėjo, nors galėjo pasinaudoti teleportacija, kaip daugelis ypatingų gebėjimų turinčių žmonių. Bet kartais tai daryti buvo pavojinga, jį galėjo pamatyti paprasti žmonės, juk vis dėlto gyveno Žemės planetoje, ten, kur gebėjimai nebuvo įprasta gyvenimo dalis. Be to, skubėti nebuvo ko, prieš apsilankydamas pas Oberoną ir Mirandą jis turėjo daug ką apmąstyti. Rodžeriui nepatiko, kad Ravena jau pradėjo suprasti keletą dalykų apie magišką pasaulį, ir tai buvo ženklas, kad jis turi kažko imtis, kol ji dar visko neperprato. Kuo greičiau, tuo geriau.



Tamsoje jo veidas atrodė piktas ir susimąstęs, žingsniai darėsi vis spartesni ir tvirtesni, o po valandėlės jis galiausiai pasiekė namą, stovintį kiek atokiau nuo kitų, pasislėpusį virpančių nuo vėjo medžių šešėliuose. Bet Rodžerio tai visiškai nebaugino ir jis žengė prie durų.



– Kas ten? – pasigirdo išgąstingas moteriškas balsas.



– Įsileisk, noriu šnektelėti. Tai labai svarbu.



Netrukus spragtelėjo spyna ir tarpduryje pasirodė vyriškis. Rodžeris nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Atrodė nė kiek nepasikeitęs, tamsiai rudi plaukai ir tokios pat spalvos akys, tik žvilgsnis labiau pavargęs nei įprastai.



– Kodėl taip vėlai? – paklausė jis kimiu balsu, nesistengdamas rodyti susidomėjimo ir glausdamas prie savęs seną raudoną apsiaustą.



Rodžeris sugavo rankeną ir tvirtai užsklendė duris.



– Atleisk, šiandien turėjau daug darbo, kitą dieną taip pat negalėsiu.



– Na, tada pasakok, – paragino Oberonas, eidamas priekyje ir lydėdamas jį į virtuvę.



– Supranti... – Rodžeris akimirką tylėjo rinkdamas žodžius. – Tai dėl Ravenos.



– Tikrai? – jis mestelėjo gana nepatiklų žvilgsnį ir sustojo prie juos pasitinkančios Mirandos. – O aš maniau, kad mes turime dar truputį laiko.



– Galbūt, bet Ravena jau pradeda atsiskleisti.



– Na ir kas? – pasišaipė Miranda. – Juk ji dar tik vaikas.



– Nejaugi pamiršai, kad ji Tasdaro duktė? – piktai pažvelgė į ją Oberonas. – Galbūt dabar ji visiškai nepavojinga, bet blogiausia tai, kad Tasdaras bando išsiaiškinti kur ji, o jeigu tai nutiks, jis neabejotinai mus nužudys.



– Tuomet ką siūlai daryti? – susierzino Rodžeris. – Ravena dar nežino apie Tasdarą, bet jeigu ji jau pradeda atsiskleisti, jis tikrai ją suras ir mes dėl to nieko negalėsime padaryti. Mums neįmanoma jos tiesiog paslėpti arba pabėgti iš čia, jos magiška energija atskleis mūsų visų buvimo vietą.



Oberonas ėmė neramiai vaikščioti iš kampo į kampą.



– Argi nebūtų geriausia tiesiog atsikratyti Ravena tol, kol ji neatsiskleidė?



– Turi omenyje... nužudyti ją? – Rodžerio akys išsiplėtė iš nuostabos. – Galbūt, bet Lina nepatraukia akių nuo jos nuo pat tos dienos, kai ji gimė. Kartais atrodo, kad ji skaito mano mintis, nes visuomet yra vienu žingsniu toliau už mane. Net jei bandyčiau nužudyti Raveną, tai nebūtų taip paprasta.



– Taip, – pritarė Miranda. – Nesuprantu, kodėl Lina tai daro. Saugodama Raveną ji tik parodo, kad yra Tasdaro pusėje, juk pati galėtų ja tiesiog atsikratyti. Bet dabar tikriausiai per vėlu, Tasdaras bet kurią akimirką gali aptikti Ravenos pėdsakus.



– Viskas, ką mes galime padaryti, tai atitolinti tą dieną, – įsitaisydamas prie stalo tarė Rodžeris. – Tereikia prigąsdinti Neptūną, kad jis jokiu būdu nepasakytų Ravenai apie Tasdarą. Vakar ji jau lankėsi Krištolo rūmuose, nežinau, ar tai pirmas kartas, bet kol kas jis nieko nepasakė.



– Ar tu įsitikinęs?



– Žinoma. Vakar užklupau Raveną vėlai grįžtančią namo ir bandžiau kalbėti su ja užuominomis, bet ji nieko nežino. Tai neatrodo kaip melas.



– Jeigu tu taip sakai...



Kurį laiką jie susimąstę tylėjo. Rodžeris kaleno pirštais į stalą, bet netrukus pakilo ir neskubėdamas nuėjo prie durų.



– Kur susiruošei? – sukruto Oberonas.



– Parūkyti. Nori kartu?



– Ne, mečiau, – jis papurtė galvą, bet nusprendė palaikyti jam kompaniją.



Rodžeris išėjo laukan, perėjo medinę verandą ir atsirėmė į turėklus. Sutraškėjo atidaroma nauja cigarečių pakuotė, spragtelėjo žiebtuvėlis ir netrukus pasklido dūmas. Jie stovėjo tylėdami, susimąstę, bet paskui Rodžeris pasisuko į tėvą.



– Didžiausia problema yra tas tunelis. Jeigu Ravena jo neras, viskas pasisuks mūsų naudai.



Oberonas kilstelėjo antakius.



– Tikrai taip manai?



– Nesu tikras. Neptūnas gali pasikviesti Raveną kitokiu būdu, bet jeigu aš jam sutrukdysiu, jis bus priverstas užblokuoti vartus. O jeigu dar užbursiu tas duris, Ravenai nebebus jokio kelio į Krištolo rūmus.



– Nežinau, ar tai gera mintis, – įsiterpė tarpduryje pasirodžiusi Miranda. Lempos šviesa krito iš virtuvės tiesiai ant medinių grindų. – Tu žinai, ką Lina padarytų? Tikriausiai pati pasakytų Ravenai tiesą.



– Tuomet kodėl to nepadaro dabar?



Miranda negalėjo atsakyti, todėl tylėjo. Švelnus vėjas kedeno jos kaštoninius plaukus. Jos veidas atrodė pavargęs ir neįprastai sunerimęs, bet staiga jos dėmesį patraukė įtartinas šešėlis, praslenkantis tarp medžių.



– Kas ten?! – riktelėjo Rodžeris ir pašoko nuo turėklų, bet per vėlai, šešėlis jau buvo pranykęs.



– O jeigu Lina tave sekė? – išsigando Miranda. – Tu įsitikinęs, kad ji nepastebėjo tavęs išeinančio?



Pabaigęs rūkyti, Rodžeris numetė nuorūką į žolę. Jo akys sublykčiojo tamsoje.



– Lina turėtų manyti, kad aš pas Tasdarą, bet ji puikiai moka nuslėpti savo energiją ir aš negaliu nustatyti, ar ji mane stebi.



Ruošdamasis grįžti į vidų, Oberonas pasitraukė nuo turėklų. Veidą užtemdė liūdesio šešėlis, jis norėjo kažką pasakyti, bet delsė.



– Būk labai atsargus, – galiausiai sukuždėjo jis. – Mes pridarėme daugybę klaidų ir ateis laikas, kai turėsime už viską sumokėti. Bet didžiausia mūsų klaida buvo susidėti su Tasdaru, dabar neturėsime ramybės visą gyvenimą.



– Bet juk jis suteikė mums milžinišką galią, – priminė Rodžeris. – Ir pats padarė klaidą, trise mes galime būti kur kas pranašesni už jį.



– Tu tikrai taip pasitiki savimi? – nustebo Miranda. – Tasdaras turi didžiulę armiją ir daugybę sargybinių, saugančių Tamsos tvirtovę. Pats turėtum žinoti, kad mes niekada jo neįveiksime ir neužgrobsime Tamsos Karalystės.



– Dar pažiūrėsim ką sakysi, kai įgyvendinsiu savo planą, – šypsojosi jis.



– Tau niekada nepavyks, geriau pripažink tiesą.



Rodžeris įtūžęs pažvelgė jai tiesiai į akis, jo kumščiai tvirtai susigniaužė, atrodė, kad jis tuoj puls, bet stengdamasis valdytis jis giliai įkvėpė oro ir nuėjo durų link.



– Palauk, – sugriebė jį už rankos Miranda. – Pamiršau pasakyti, kad Tasdaras tavęs ieškojo.



– Kada?



– Šiandien. Dar prieš tau ateinant čia.



– Ko jam iš manęs reikia?



– Nepaaiškino, tik sakė kuo skubiau. Geriau nelauk, jis buvo gana įpykęs.



– Gerai, kad perspėjai, aš dar grįšiu.



– Tik nekrėsk kvailysčių, kitaip Tasdaras nepasigailės nė vieno iš mūsų.



– Pasistengsiu, – linktelėjo jis.



– Labai to tikiuosi, sūnau... – sukuždėjo Miranda, kai šis jau buvo pranykęs už durų.



– Rodžeris niekada nebuvo vienas iš tų, kuris mėgsta nurodymus, – atsiduso Oberonas.



– Būtent dėl to aš ir nerimauju, – vesdama jį į kambarį kalbėjo moteris. – Niekaip negaliu suprasti, kodėl jis toks priešiškas. Kada nors jam liūdnai baigsis, kad nepaklūsta Tasdarui.



– Tuomet kodėl jis iki šiol liko gyvas?



– Galbūt Tasdaras mato blogį jo širdyje ir tikisi, kad anksčiau ar vėliau Rodžeris galutinai pasiduos ir ims jam deramai tarnauti?



– O gal Rodžeris jaučiasi tiesiog pažemintas? – spėliojo Oberonas.



– Dėl ko?



– Ogi dėl to, kad sutikome jam tarnauti, nors Rodžeris to nenorėjo, ir dabar pats yra priverstas paklusti.



– Pats puikiai žinai, kad sutikome tarnauti Tasdarui ne dėl to, kad patys to norėjome, jis mus privertė. Tikriausiai Rodžeris nori mus išlaisvinti, ir tai ketina padaryti užėmęs Tasdaro vietą.



– Labai drąsu, bet tuo pačiu taip neapgalvota... – atsiduso jis. – Rodžeris niekada nebus stipresnis už Tasdarą, tik mirtis išlaisvins jį nuo tarnavimo. Žinai, kiek pavojų mūsų vis dar laukia? Ir kiek Rodžeris mums dar pridarys?



– Tuomet kaip tik metas sustabdyti jį nuo to, ką jis yra sumąstęs.



– Manai, kad tai padės? – vis labiau nerimo Oberonas. – Net ir žinodamas, kaip tai pavojinga, Rodžeris nesustos. Ir žinai, kartais man atrodo, kad jam visiškai nerūpi, kas nutiks mums, jam rūpi tik jis pats! Visada taip buvo! Prisimeni tą dieną, kai Tasdaras privertė mus jam tarnauti? Rodžeris viską girdėjo, bet jam tai nė kiek nerūpėjo, galbūt jis net neplanuoja mums padėti.



– O gal jis buvo tiesiog išsigandęs?



– Negaliu patikėti, kad po visko, ką jis padarė, tu jį vis dar gini! – įtūžo vyras. – Pati geriau pagalvok! Jei ne jis, mes nė nebūtume pakliuvę į šią apgailėtiną padėtį. Nejaugi pamiršai, kad per jo nepasotinamus troškimus nukentėjo nekaltas vaikas ir jo tėvai nusprendė Rodžeriu galutinai atsikratyti? Ir kas turėjo į tai įsikišti? Žinoma, kad Tasdaras!



– Jis juk pasinaudojo padėtimi, kad galėtų mus valdyti, – priminė Miranda. – Tu vis dar manai, kad tai vien Rodžerio kaltė?



– Mes juk neprašėme, kad Tasdaras jį prikeltų.



– Būtent. Tai Tasdaro kaltė, o ne Rodžerio.



– Tai dabar jis kaltas, kad Rodžeris pasinaudojo nekaltu vaiku?



– Aš taip nesakiau, – stengėsi aprimti moteris. – Ir neverta ginčytis dėl to, ko mes jau nebegalime pakeisti, ką manai?



Oberonas susimąstęs kurį laiką mindžikavo aplinkui.



– Vadinasi, teks ir toliau klimpti į mėšlą.