Antras skyrius. Krištolo rūmai



Išaušo rytas. Skaisti saulė nušvietė nedidelį jaukų kambarėlį ir nuklydo miegančios Ravenos veidu. Nubudusi ji kumščiais pasitrynė akis ir pažvelgė pro langą. Tiesiai už jo augo sena išsikerojusi obelis, apaugusi gausybe baltų žiedų. Jiems bebyrant atrodė, kad sninga, nors dabar buvo pavasaris, karštis laikėsi nuo ankstaus ryto iki sutemų, vėsa plūstelėdavo tik paryčiais, kai saulė pradėdavo kilti.



Ravena valandėlę gulėjo aukštielninka, įsmeigusi akis į debesimis dekoruotas lubas, tačiau jos mintys klaidžiojo vakarykštės dienos įvykiuose. Ji įsivaizdavo mėlynos spalvos drugelį, skrendantį palei upę ir kviečiantį ją ateiti, o po to save brendančią vandeniu, skęstančią...



– Iš blogio ugnies brangakmenis gims... kristalas bus jo portalas...



Ne, mergaitė papurtė galvą, stengdamasi vyti šalin įkyrias mintis. O gal tas drugelis jai tik pasivaideno? Tačiau kodėl ji tarsi bevalė ėjo naktį iš namų, kad ir vėl bandytų perbristi upę? Tam, kad iš tikrųjų nusižudytų? Ne, čia kažkas ne taip.



Giliai atsidususi, Ravena nusimetė antklodę ir nuleido basas kojas per lovos kraštą. Staiga jos dėmesį patraukė tarp sienos ir spintos įsprausta sena raudonmedžio gitara. Mergaitė mokėsi ja groti dar nuo tada, kai pradėjo lankyti mokyklą, bet dabar turėjo laiko pagroti tik keletą kartų per mėnesį, jos smuiko pamokos išeikvojo kur kas daugiau laiko, o ji vis dar nemokėjo tinkamai griežti.



Nė pati nesuprasdama kodėl, Ravena pakilo, o netrukus jos rankos traukė iš kampo gitarą. Ji jau buvo apdulkėjusi, bet nupūtusi dulkes Ravena vėl sėdo ant lovos ir pasidėjo gitarą priešais save. Anksčiau visada pradėdavo rytą su muzika, tad norėjo prisiminti, ką tai reiškia ir pamiršti viską, kas įvyko vakar. O po kelių sekundžių pasigirdo pirmieji tylūs akordai, po truputį užliedami visą kambarį. Ravenos pirštai švelniai braukė per stygas, ji mėgavosi savo daina užmerkusi akis, bet sugirgždėjus durims pakėlė galvą. Tarpduryje stovėjo Agnesė.



– Vėl pradėjai groti?



Mergaitė tik giliai atsiduso ir pastačiusi gitarą prie sienos pažvelgė pro langą.



– Tau ir vėl kažkas neduoda ramybės?



Ravena juto nusvyrantį lovos kraštą.



– Aš tave pažįstu, Ravena, žinau, kad vis dar galvoji apie vakar. Gal kas nors nutiko, apie ką aš nežinau? Kodėl negali man išsipasakoti?



– Man viskas gerai, tikrai, – bandė įtikinti ji ir pagaliau atsisukusi nusišypsojo. – Aš tik norėjau pagroti.



– Suprantu, bet jeigu tau bus liūdna, bet kada galėsi su manimi pasikalbėti, gerai? – neramiai žiūrėdama į ją Agnesė pakilo, paskui nuėjo prie durų. – Mama iškepė blynų, žinau, kad jie tavo mėgstamiausi. Būtinai ateik!



Ir ji pranyko koridoriuje. Ravena krito į patalus ir kurį laiką gulėjo nejudėdama, bet galiausiai nusprendė keltis, persirengė ir basomis perėjusi kambarį nusileido į koridorių. Staiga akys įsmigo į duris, kurių anksčiau ji nebuvo mačiusi, nors šiuose namuose gyveno nuo pat kūdikystės. Akimirką ji stovėjo sustingusi, atrodė, kad kažkokia keista jėga traukia ją artyn, kviečia atverti duris, bet ji kažkodėl delsė. Jausmas buvo lygiai toks pat, kaip tada, kai girdėjo kviečiantį balsą, ji išsigando, nenorėjo jam pasiduoti, bet nė pati nesuvokdama žengė arčiau ir nedrąsiai nuleido rankeną...



Durys neatsidarė. Ravena per žingsnį atsitraukė ir papurčiusi galvą nuskubėjo į virtuvę. Agnesės jau nebebuvo, bet rado ten Liną.



– Mama, gal galime pasikalbėti apie tai, kas įvyko vakar? – rimtai prakalbo ji.



– Taip, vaikeli, jeigu tu pasiruošusi, – kiek nustebo Lina, dėdama jai lėkštę blynų.



Mergaitė patogiai įsitaisė prie stalo. Jos pirštai nervingai graibiojo suknelės sagas.



– Bet aš nenoriu, kad pasakotum Agnesei, gerai? Nenoriu, kad ji nerimautų dėl manęs.



– Gali dėl to visiškai nesijaudinti, aš taip pat nenoriu jos į tai painioti.



Ravena minutėlę tylėjo ir spoksojo į lėkštę, bet galiausiai ryžosi:



– Ar tu patikėtum, kad aš girdžiu keistus balsus?



– Kokius balsus? – sukluso moteris.



– Jie skamba mano galvoje. O šiąnakt dėl jų netgi bandžiau nusižudyti. Ne, aš nenorėjau to daryti, bet mane kažkas prisiviliojo, kažkas norėjo, kad plaukčiau per upę. Žinau, kad tai skamba keistai, bet ar tu tiki tuo, ką pasakiau?



– Žinoma, – neramiai nusišypsojo ji. – Jeigu girdi balsus, aš tuo tikiu.



– Bet kodėl?



Lina iš lėto pasilenkė prie mergaitės, kad galėtų aiškiai ją matyti. Jos veidas atrodė šiek tiek sunerimęs, bet ji stengėsi nuslėpti tai šypsena.



– Mes gyvename nepaprastame pasaulyje, bet yra dalykų, kuriuos gali matyti tik ypatingi žmonės. Kiekvienas iš mūsų tą nepaprastą pasaulį atranda skirtingu būdu, galbūt tie balsai yra tavojo pradžia?



– Ar tu irgi matei ką nors nepaprasto? – išpūtė akis Ravena. – Ar gali man ką nors parodyti?



– Ne dabar, Ravena, tu dar nepasiruošusi, bet kai ateis laikas, tu viską suprasi, – vis dar šypsodamasi, Lina švelniai paglostė jai plaukus. – O dabar valgyk ir negalvok apie tai.



Tačiau net ir bandydama Ravena niekaip negalėjo pamiršti mamos žodžių ir neįstengė patikėti, kad istorija apie balsus jos visiškai nenustebino ir netgi neišgąsdino, juk ji negirdėjo jokių balsų, kurie kvietė ją į kokią nors vietą. O gal girdėjo? Buvo aišku tik viena – Ravena būtinai sužinos tiesą. Jai atrodė, kad tai kur kas svarbiau nei ji pajėgė įsivaizduoti, juk mama be reikalo taip nekalbėtų. Tai turi kažką reikšti. Privalo. Tik ji dar nežino ką.



Daugybė klausimų sukosi mergaitės galvoje, bet stengdamasi nusiraminti ji išėjo į kiemą ir žvelgdama į paslaptingąją upę galvojo apie tai, kas nutiko naktį. Atrodė labai keista, kad pastaruoju metu matė ir girdėjo tiek daug keistų dalykų. Ar tai ir buvo tas nepaprastas pasaulis, kurį minėjo mama? O gal ji viską ne taip suprato arba visa tai buvo tik jos vaizduotės kūrinys?



Ravena lėtai priėjo prie tinklinės tvoros, stebėdama nelygų žvyrkelį. Pravažiuojantys automobiliai sukeldavo dulkių kamuolius, o po to juos į visas puses išnešiodavo vėjas. Bet čia buvo atoki kaimo vietovė ir retai kas pravažiuodavo pro šalį. Kartais mergaitei atrodydavo, kad šiame pasaulyje nieko nėra, tik ji, viskas buvo tarsi išmirę. Ji nieko daugiau negirdėjo, tik kaip vėjas šiaušia ilgą žolę laukymėje, besidriekiančioje tiesiai už kelio.



„Pasaulio nepaprastumas? – susimąstė Ravena. – Ką tai galėtų reikšti? Mama sakė, kad kiekvienas žmogus jį atranda skirtingu būdu, ar tai reiškia, kad turiu priimti viską, ką pamatau? Ir kad man nereikia bėgti?“



Pravažiavo vienas automobilis, kitas, trečias... Mergaitė giliai įkvėpė oro ir išėjusi iš kiemo lengvais žingsniais patraukė keliu, vedančiu iki upės. Pažadėjo sau niekada ten negrįžti, bet tada nežinojo mamos žodžių, nenorėjo atrasti nepaprasto pasaulio. Apie tai galvodama ji net nepajuto kaip perbridusi aukštą žolę pasiekė upę. Kitoje pusėje tyliai ošė miškas, kuriame girdėjosi garsus, kažkuo neraminantis varnų karksėjimas.



Priėjusi prie kranto Ravena perbraukė per vandens paviršių. Jis buvo maloniai šiltas, tačiau po vakar ji žinojo, kad giliai vanduo yra šaltas kaip ledas. Tuo metu jai lyg ir pasirodė, kad savo atspindyje matė raudonas žibančias akis, bet kai sumirksėjusi vėl pažvelgė į upę, viskas atrodė įprastai, tikriausiai tokį įspūdį sukėlė vandens paviršių liečiantys saulės spinduliai.



– Ateik... – staiga pasigirdo slogus balsas.



Prieš akis šmėstelėjo tas pats mėlynas drugelis, ir mergaitė aiktelėjusi atbulomis pasitraukė nuo upės.



– Ateik... ateik... – vis garsiau ragino balsas.



Tačiau šį kartą Ravenai nebuvo taip baisu. Ji netgi pagalvojo, kad galėtų nueiti ten, kur jis kviečia, kad balsai pagaliau liautųsi. Netoliese buvo akmeninga upės vieta, kur vakar buvo nušokusi Agnesė, galbūt pavyktų? Jos dažnai ten žaisdavo, bet niekada neidavo į kitą upės pusę, kelias iki ten atrodė labai ilgas ir pavojingas. Bet dabar ji pasiryžo ir užkėlusi koją ant pirmojo akmens suprato – kelio atgal nebėra, vienas neatsargus žingsnis ir slystelėjusi įkris į vandenį.



Ji lėtai žengė palinkusi į priekį, bijodama, kad stipresnis vėjo gūsis išvers ją iš pusiausvyros. Akmenys viduryje praretėjo, kai kuriuos buvo sunku pasiekti, bet ji iš paskutiniųjų stengėsi nepasiduoti. Upė buvo kur kas platesnė, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio, bet žingsnis po žingsnio ir kelias iki kranto vis trumpėjo. Ravena žengė žingsnį, dar vieną, ir pagaliau pasiekusi tvirtą žemę atsikvėpė.



Priekyje jos stūksojo nedidelis kalnelis, ant kurio augo vienas vienintelis medis. Jis buvo neįprastai didelis, ir tai patraukė mergaitės dėmesį, tad ji užkopė ant to kalnelio ir ėmė dairytis po apylinkes. Iš tos vietos atsivėrė nuostabus reginys. Ji susižavėjusi net pakraipė galvą, stebėdama kaip saulė skaisčiai raudona šviesa užlieja geltonai rudą uolą netoliese. Kai kuriose vietose ji atrodė tai raudona, tai bronzinė, tačiau viršūnės visiškai nesimatė, o kraštai atrodė per daug statūs, kad pavyktų ant jos užsiropšti.



– Ateik... ateik...



Balsas skambėjo jau visai arti. Ravena nubėgo prie uolos ir ėmė eiti aplink ją, bet staiga sustingo. Jai tikrai nepasivaideno, ant uolos tupėjo tas pats mėlynas drugelis, o šalia jo žibėjo žvaigždės formos kristalas. Mergaitės širdis stipriai sutuksėjo krūtinėje, bet drebančiais pirštais ji palietė akmenėlį. Jis prigludo ir ėmė dar skaisčiau žibėti. Tuo metu sudrebėjo žemė ir drugelis suplasnojęs sparnais tiesiog išnyko ore. Ravena žengė atatupsta ir išvydo, kaip uoloje prasivėrė anga. Ne, tai buvo ne anga, tai buvo vartai.



„Krištolo rūmai? – mergaitė su nuostaba perskaitė užrašą viršuje ir pro kraštą nedrąsiai žvilgtelėjo į vidų. – Ar čia rasiu tai, kas mane kviečia?“



Akmeniniai vartai iš lėto užsidarė, bet Ravena jau buvo viduje. Neskubėdama ji ėjo gilyn, stengdamasi įsidėmėti kiekvieną mįslingosios vietos kampelį. Įspūdingai milžiniškoje patalpoje lygiagrečios viena kitai stūksojo aukštos kolonos. Daugybė baltų veidų iš tamsių kampų tarytum spoksojo į ją, Ravena išsigandusi net atsitraukė, bet bijoti nebuvo ko, į ją žiūrėjo tik negyvos skulptūros nišose, jų kūnai buvo amžiams sustingę tose pačiose pozose.



Bet tai buvo dar tikrai ne viskas. Tik geriau įsižiūrėjusi Ravena ant krištolinių sienų pamatė išraitytus auksinius raštus, pabirusius po visą patalpą, ir tai tik dar labiau ją domino. Jos žvilgsnis netgi nuklydo į lubas – norėjo patikrinti ar ženklai ten irgi yra, tačiau net aiktelėjo iš nuostabos. Ne, ženklų ten nesimatė, visos lubos buvo išgaubtos ir nusagstytos tūkstančiais žvaigždžių. Mergaitė niekaip negalėjo patikėti, kad kažkas sukūrė tokią nuostabią vietą. Žvelgdama į žvaigždes ji įsivaizdavo stovinti po atviru dangumi, jis atrodė kaip tikras. Tačiau kas galėjo sukurti tokius įspūdingus rūmus? Ar jie vis dar lankomi? O gal čia jau daugelį amžių niekas nekelia kojos? Arba netgi slepia šią vietą?



Nuo tos minties net pašiurpo oda, norėjosi tučtuojau iš čia nešdintis, bet Ravena privalėjo išsiaiškinti, kodėl balsas ją čia pakvietė, tad ėmė tyrinėti kiekvieną kampelį. Dvivėrės durys iš didžiosios salės vedė į fojė. Pusiau spiraliniai laiptai iš abiejų patalpos kampų viršuje susijungė į antresolę, nuo kurios atsivėrė įspūdinga fojė panorama. Mergaitė lėtai žengė raštuotu raudonu kilimu, pirštais braukdama per auksiniai juodus laiptų turėklus. Viduryje ji matė ant žemo pjedestalo sustingusią gipsinę skulptūrą. Tai buvo moteris, abiejuose delnuose laikanti paukštį išskleistais sparnais. Skulptūra atrodė tokia tikroviška, jos ilgos suknelės klostės, veidas ir plaukai, Ravena negalėjo atsistebėti.



Bet apačioje jos laukė dar daugybė durų. Jos visos buvo atrakintos, tad mergaitė atidžiai apžiūrėjo viską iš eilės. Kai kuriuose kambariuose ji rado senovinių šarvų, kuriuos dėvėdavo kariai, bet kad ir kiek daug mokėsi mokykloje, niekaip negalėjo atpažinti, iš kokios karalystės ar kunigaikštystės jie galėtų būti. Be to, jie atrodė per nauji, kad galėtų būti išlikę nuo tokio seno laikotarpio. Ravena netgi pabandė pasimatuoti šalmą, bet jis buvo per sunkus.



Kituose kambariuose ji rado begales senų varinių indų, skydų, kalavijų ir molinių vazų, daugybę pageltusių popiergalių, kuriuos mėgino perskaityti, bet nesuprato kalbos. Viskas šiuose rūmuose tiesiog kvepėjo prabanga, netgi koridoriai. Jų ąžuolinėse grindyse atsispindėjo kabantys ant baltų sienų milžiniški paveikslai, vaizduojantys gamtos peizažus, tarsi pasakojančios skirtingas istorijas, juoduose ir auksiniuose rėmuose blizgėjo savo ryškiomis spalvomis drobės.



Tie pasakiški koridoriai neilgai trukus nulydėjo Raveną į rūmų valgomąjį. Užtiestas labai plona nertine staltiese stalas spindėjo nuo stiprios lempos, prikabintos prie grakščios nimfos figūros, esančios tiesiai po stiklo sietynu. Didžiuliai šviesos pluoštai skverbėsi pro langus, bet baltų figūrų bareljefas tamsiame durų fone jau blanko šešėlyje. Masyvas stalo sidabras, puikios taurės ir lėkštės su plačiais migdolo spalvos krašteliais ir auksiniais inkariukais neabejotinai priklausė karališkiesiems rūmams.



Tačiau įspūdingiausiai atrodė dievai lubų freskose. Išnirę iš jūros gelmių ar nusileidę nuo kalnų, daugybė tironų ir driadžių skverbėsi pro raudonai violetinius debesis bei alpines žibuokles ir veržėsi prie kažkokio aukso tarpeklio. O tuoj po jų iš mistinių aukštybių skubėjo nusileisti žemėn ir mirtingieji, teikdami rūmų freskoms pranašiškos reikšmės.



Būdama šioje vietoje Ravena tarsi pamiršo viską, kas egzistuoja už šių sienų, netgi tai, kad galbūt ši vieta vis dar kažkam priklauso, bet artėjant pietų metui pajuto alkį, tad nusprendusi ištyrinėti kitus rūmų aukštus vėliau susiruošė keliauti namo. Tačiau prie išėjimo prisiminė, kad kai pateko į vidų, užsivėrė vartai. Ravena akimirką galvojo ką daryti, bet paskui ėmė rankomis braukti per sieną. Netrukus surado akmenėlį, apsidžiaugusi paspaudė ir vartai vėl atsidarė. Širdyje net palengvėjo.



Šį kartą pereiti akmenų taką per upę buvo kur kas lengviau. Perbėgusi žvyrkelį Ravena pagaliau atsidūrė kieme, o kai įžengė pro namų duris, jos jau laukė mama.



– Kur buvai visą rytą?



– Prie upės, – pavargusiu balsu atsakė ji.



– Daugiau niekada neik ten viena, gerai? – sunerimo mama. – Bent jau pasikviesk Agnesę, nes kitą kartą aš galiu nepastebėti ir gali įvykti koks nors nepataisomas dalykas.



– Nesijaudink, mama, aš daugiau nebandysiu žudytis, iš tikrųjų net nemėginau, man tik pasirodė.



– Ar tu tuo tikra? – nustebusi ji atidžiai nužvelgė dukterį.



– Žinoma. Atsiprašau, kad per mane tau teko jaudintis. Aš daugiau taip nesielgsiu, pažadu.



Ravena greitai papietavo ir nenorėdama, kad mama jos dar ko nors klausinėtų, užkopė laiptais ir smuko į savo kambarį. Norėjo daug ką apmąstyti ir suplanuoti savo kelionę į Krištolo rūmus. Žinojo, kad mama vis tiek neišleis jos vienos prie upės, o Agnesei savo slaptos vietos rodyti nenorėjo, tad ką daryti? Negalėdama nurimti kurį laiką ji stovėjo atsirėmusi į duris ir žvelgė pro langą į kiemą. Ne, jokios išeities nėra, ji galėjo nemiegoti iki paryčių, kad tik sugalvotų kaip vėl nueiti į Krištolo rūmus, bet kas iš to?



„Na žinoma! – staiga susiėmė Ravena. – Mamai net nebūtina žinoti, kad kažkur išeisiu, nes aš tai padarysiu paslapčia, kai vėlai vakare visi miegos“.



Iš jaudulio jai drebėjo rankos, širdis krūtinėje atrodė tuoj sprogs iš laimės. Galvoje sukosi daugybė minčių, juk pirmą kartą leisis į tokį žygį, kurį laikys paslaptyje. Ir tai darys visiškai viena.



Stengdamasi nurimti, Ravena kelis kartus giliai įkvėpė oro ir pažvelgė į laikrodį. Iki kelionės dar daug laiko, pasiruošti spės, tad atsigulusi į lovą pasikišo po galva rankas ir ilgai galvodama apie artėjančią naktį nejučia užmigo. Kad ir kaip dažnai kankindavo košmarai, dabar snaudė ramiai, niekas netrikdė kambario tylos...