Dūžius skaičiuot pabodo Tėvui – Laikui,
Nors kartą pavėluot panoro jis.
Išėjo į kelionę, skirtą žmogui – vaikui,
Kuris anksti išeis pro laukujes duris...
                         /-/
Keliu švelniu, nugludintu žmonių, vis skubant
Nebėgo, ėjo smiltimis byrėdamas tas senis,
Gegutė ant pavargusio peties kukavo judant.
Nemėgo žodžių tart, kaip nebylys – tylenis.
                       /-/
Nespėdamas vis tiek jis neskubėjo,
Vangiu žingsniu dūžius rideno.
Tuo tarpu vaikas tik maldas kalbėjo,
Apsidžiaugė, kad nesulaukė senio...