Žiūriu, kaip vasara sodreja
Ir pro šalį plaukia,
Kaip laikas, vėjo purtomas,
Sudryksta į skutus
Ir neramiai, su grauduliu,
Nebe šviesaus rytojaus laukiu,
Akis uzmerkusi,
Nežinanti,
Kas bus.
Nors ne,
Apsimetu.
Juk patogus naivumas,
Nes kiek jau vasarų sutirpo manyje....
Nužydi viskas - žolės, medžiai, krūmai.
Ar gyvenau,
Ar klaidžiojau sapne?
Tačiau atbusti rudeny nenoriu
Ir iki virpulio bijau
Savos sprangios žiemos,
Bet pajuntu kaip lyžteli per odą
Greito vėjo šuoras.
Ilgai graudintis
Pareiga neduos.
Tad eisiu, plauksiu
Kol gelmėn nuskęsiu,
Dumble išbarsčiusi
Vainiklapius, vaisius.
Gal nepamiršiu išlementi
"Ačiū"
Už prasvajotus rytmečius
Žalius.