Pirmas skyrius. Balsai



Po 10 metų...



– Iš blogio ugnies brangakmenis gims... kristalas bus jo portalas...



Ravena aiktelėjusi praplėšė akis ir apsidairė, bet supratusi, kad niekas negresia, pasilenkė ant aprūdijusių lieptelio turėklų ir pažvelgė žemyn į srauniai tekančią upę. Ji buvo plati, bet smarkiai nuslūgusi, per patį vidurį vagos pavirtusi ramiu lygiu kanalu. Abipus krantai buvo apžėlę krūmų ir medžių kuokštais, kurie brovėsi į besirangančią upę.



– Čia labai tylu, – prakalbo mergaitė. – Tik tos tylos beveik negirdėti.



Agnesė nulipo nuo lieptelio ir nuobodžiaudama nuspyrė kelis akmenukus į upę. Jie net nepūkštelėjo, dingo vandenyje ir tiek. Ravena kantriai laukė, kol sesuo ką nors pasakys, pati visiškai neturėjo nuotaikos kalbėti.



– Visos upės vienodos, – galiausiai tarė Agnesė, lazdele brėždama brūkšnį ant žemės. – Iš pradžių teka tiesiai ir būna greitos, paskui sulėtėja, išsirango kaip gyvatės, neša dumblą ir palikusios jį posūkiuose lėtina savo tėkmę.



Ravena net nustebo, kai ant įrėžtų vingių, smarkiai spausdama lazdelę, ji vėl nubrėžė tiesią liniją, rodydama, kokia upė buvo iš pradžių.



– Ar tikrai taip? – tingiai paklausė mergaitė.



Agnesė nusviedė lazdelę į upę. Atrodė, kad ji krito labai lėtai ir palietė vandenį be jokio garso. Jos žiūrėjo, kol lazdelė paplaukė po tiltu ir dingo iš akių.



Karštis slėgte slėgė. Ravena tylėjo, bet Agnesė buvo įpratusi ir nė kiek nesistebėdama žvelgė į ją. Saulė buvo nublukinusi tamsius jos plaukus, veidas nė kiek neįdegęs, mėlynos akys švelnios, susimąsčiusios. Ravena atrodė jai kažkokia dvilypė – kad ir kur bebūtų vis galvoja apie kažką kitą. Ji taip troško stipriai sugriebti seserį rankomis ir pažvelgti į pačią jos akių gelmę, surasti ten slypinčią Raveną ir sužinoti kas ją taip slegia, bet žinojo, kad tai nepadės.



Keisčiausia tai, kad visi daiktai aplink Agnesę buvo visiškai realūs: pasenę lieptelio turėklai; upės krantai, tankiai apaugę žole, kopiančia į aukštus šlaitus; paukščiai, mažais padrikais būreliais kylantys iš pakrantės krūmų; gūsiais pučiantis vėjas, žerdamas plaukus nuo veido ir vėsindamas įkaitusią odą. Agnesė taip aiškiai juto malonią, lengvai virpančią pavasario šilumą, tik viena Ravena jai atrodė kaip sapnas.



– Gal eikime pasivaikščioti? – netikėtai pasiūlė ji.



Ravena sutiko. Iš pradžių jos ėjo tylėdamos ir leidosi šlaitu žemyn. Kai lyguma apačioje jau buvo netoli, Agnesė stryktelėjo žemyn. Nušoko ji gerai, ant abiejų kojų, bet viduje kažkas tarsi gerai trinktelėjo, jos tvirtas kūnas kietai atsitrenkė į žemę. Slysčiodama, vos išsilaikydama, nusileido ir Ravena.



Jos patraukė prie vandens. Aplinkui buvo pilna visokių vabalų, tad Ravena ėjo labai atsargiai, jos balta lininė suknelė lengvai slydo per aukštą žolę.



– Čia taip gražu, – droviai tarė ji ir pažvelgė aukštyn, kur jos pirmiau stovėjo, pamėgino įsivaizduoti save ir Agnesę viršuje, bet veltui.



Agnesė nuėjo pakrante, tad Ravena nusekė iš paskos. Prie pat vandens buvo žvejų išmintas takelis, ir eidamos juo tolyn nuo lieptelio, jos girdėjo tylą, apgobusią visą kraštą. Bet atrodė, kad jų žingsniai tą tylą griovė ir trikdė.



– Agnese, ar tu kada nors jauteisi stebima?



Mergaitė nustebusi stabtelėjo ir atsigręžė į ją.



– Ne. Kodėl manęs to klausi?



– Nežinau, – Ravena susigūžusi apsidairė. – Galbūt tai skamba keistai, bet jaučiu, kad mes čia ne vienos.



– Tai aišku, kad ne vienos, – patraukė pečiais Agnesė. – Čia pilna žmonių ir laukinių gyvūnų, ko tu tikiesi?



Ravena įdėmiai pažvelgė į ją, tarsi ji būtų atskleidusi kokią didelę paslaptį. Agnesė nubėgo prie pat vandens ir nutaikiusi sausą vietelę visiškai nesibaimindama šoktelėjo į nusekusios upės vagą. Ravena atsisėdo aukščiau ant nedidelio kalnelio. Nuogos jos kojos skendo žolėje, pėdos tvirtai rėmėsi į žemę, o akys klaidžiojo tarp upės akmenų.



– Iš blogio ugnies brangakmenis gims... kristalas bus jo portalas...



Ravena išsigandusi užsidengė delnais ausis ir papurtė galvą. Tą balsą girdėjo jau ne pirmą kartą, bet niekaip negalėjo suprasti, iš kur jis skamba. Tačiau balsas daugiau nebegrįžo, mergaitė girdėjo tik kaip Agnesė visai netoliese taško vandenį, tad kiek aprimusi atsigulė į žolę ir pasikišusi rankas po galva pažvelgė į dangų.



Sesuo sunerimusi nušoko ant kranto ir pribėgusi prie jos įsitaisė šalia.



– Klausyk, matau, kad kažkas tau neduoda ramybės, ar dėl to klausinėji manęs tokių keistų dalykų?



– Taip, dėl to, – linktelėjo ji.



– Tu gali pasakoti man viską, juk žinai.



Ravena nejučia šyptelėjo.



– Tu nesuprasi. Aš pati nesuprantu kas dedasi.



– O kažkas dedasi?



Mergaitė kurį laiką tylėjo galvodama, kaip viską paaiškinti. Gaivus vėjelis dvelkė jai tiesiai į veidą ir atrodė, kad viskas turėtų būti tobula kaip anksčiau, bet nebuvo.



– Kažkas vyksta ne realybėje, – galiausiai prakalbo ji. – Kažkas dedasi manyje. Pirmą kartą tai nutiko per mano gimtadienį. Nuo tos dienos tai nesiliauja.



– Ką turi omenyje? – susidomėjo Agnesė.



– Galbūt tau atrodys, kad aš išprotėjau, bet tai kažkokia svarbi žinutė man.



– Žinutė? Dabar jau visai nieko nesuprantu!



– Kiekvieną naktį aš sapnuoju tą patį šiurpų sapną. Aš vaikščioju upės pakrante ir girdžiu pagalbos šauksmą, o tada pamatau vyrą ir moterį. Vyro akys žiba raudonai, aš bėgu nuo jo tolyn, ta moteris bando mane apsaugoti, bet jo balso pilna visur. Po to išgirstu laikrodžio dūžius ir pabundu, bet tas balsas persekioja mane ir dieną, aš niekaip negaliu jo pamiršti.



Agnesė minutėlę galvojo, ką pasakyti, paskui atsisėdo ir tyliai juokdamasi pasilenkė virš jos.



– Ir tai viskas? Tu tokia sunerimusi dėl paprasčiausio sapno?



Ravena truputį įsižeidė, kad Agnesė visuomet į jos problemas žvelgia labai paviršutiniškai, bet tuo pačiu aprimo. O gal tai iš tiesų tik paprasčiausias sapnas? Gal ji nerimauja tik be reikalo?



Kurį laiką ji praleido galvodama, spoksodama į debesis ir mėgaudamasi tyla bei ramybe. Agnesė gulėjo šalia, laikydama žolės stiebelį burnoje, viena koja buvo sulenkta, o kitos pėda uždėta ant kelio. Atrodė, kad jos visiškai niekas nejaudina, ir Ravena jai netgi pavydėjo, visada norėjo būti tokia optimistiška, kaip ji.



Joms begulint įvairiausių dydžių ir formų debesys vienas po kito plaukė tolyn, Ravena sutingusi užsimerkė ir klausėsi žolės šnarėjimo, garsas ją maloniai ramino. Bet staiga ji pajuto kažką artėjant. Kažką labai lengvo ir trapaus. Neatmerkdama akių laukė, jausdama lengvą plazdėjimą virš veido. Netrukus kažkas nusileido ant nosies galiuko.



– Neišgąsdink! – sukuždėjo Agnesė.



Kas tai galėtų būti? Mergaitė atsargiai atmerkė vieną akį ir išvydo priešais save drugelį. Jo ryškiai mėlyni sparnai virpėjo ore, ji vos nesusijuokė, bet susivaldė, nenorėdama jo nubaidyti. Bandydama nuslopinti juoką, Agnesė užsidengė burną ranka. Jai dar niekada nebuvo tekę matyti mėlyno drugelio, ji lenkėsi pažiūrėti į jį iš arčiau, bet drugelis suplasnojo sparnais ir pakilo.



– Ei, palauk! – Ravena vikriai pašoko ant kojų ir nubėgo paskui jį.



Drugelis skrido tolyn, vis arčiau upės. Nieko nesuprasdama Agnesė nusivijo seserį. Dabar Ravena pasiekė upę ir bėgo pavojingai arti kranto, nepaisydama žolynų ir kibių krūmokšnių, braižančių jai kojas.



– Ką tu darai?! – rėkė jai už nugaros Agnesė.



Tačiau Ravena jos tarsi negirdėjo ir lyg užburta keistos jėgos skuodė tolyn. Netrukus krūmynai baigėsi ir atsivėrė smėlėta pakrantė, bet ji nesiliovė bėgusi, sekdama drugelį, kurio sparnai vis šmėkščiojo ore. Ji nė pati nesuprato, ką daro, jai atrodė, kad drugelis nori kažką parodyti. Stabtelėjo tik tada, kai perskridęs paplūdimį jis pradėjo sukti ratus aplink upės krioklį, ir jau daug lėčiau, tarsi nenorėdama jo išgąsdinti, nuslinko artyn.



Krioklio vanduo iš didelio aukščio kaskadomis krito žemyn o, besitaškančiuose į šalis pursluose žaidė gęstančios saulės spinduliai. Ravenai akimirką pasirodė, kad už tų milžiniškų kaskadų ji mato pasislėpusią tarytum olą, bet kai papurtė galvą, vaizdinys tiesiog dingo ir jos dėmesį vėl patraukė drugelis. Apsukęs kelis ratus ore, jis nuskrido į priekį, tad nenorėdama pamesti jo iš akių mergaitė nusekė iš paskos.



Dabar jis stabtelėjo prie akmenuotos upės vietos ir ėmė kirsti upę. Nė pati nesuprasdama, ką daro, ji nusiavė batus ir ėmė lipti akmenimis. Jie buvo išsidėstę skersai upės kaip trikampis, einant į priekį jų vis mažėjo. Ravena ėjo skubiai, pėdos vis slysčiojo nuo slidžių šlapių akmenų, bet ji nepasidavė.



– Ravena, čia labai pavojinga! – iš kranto rėkė jai Agnesė. – Grįžk, kur tu ketini nueiti?!



Ji buvo teisi, mergaitė aiškiai matė, kad akmenų takas baigėsi upės viduryje. Vanduo dar nebuvo pakankamai nusekęs, bet ji tikėjosi, kad toje vietoje bus negilu ir ji lengvai galės pereiti į kitą pusę.



Pagaliau užlipusi ant paskutinio akmens, Ravena pažvelgė į sraunią upės tėkmę. Apačioje buvo matyti dugnas, tik jau mažiau akmenuotas, ir ji pasiryžo bristi, pasilenkusi atsargiai nukėlė vieną koją ir pėda apčiuopusi dugną nuleido kitą. Vanduo buvo virš kelių ir labai šaltas, bet stengdamasi tai ignoruoti Ravena iš lėto žengė į priekį. Drugelis jau laukė jos kitoje pusėje, ir vėl neramiai sukdamas ratus, tarsi ragindamas paskubėti, tačiau upė buvo kur kas platesnė nei iš pirmo žvilgsnio, Ravena skubėti negalėjo, ėjo mažais atsargiais žingsneliais, stengdamasi pirmiau įsitikinti, kad dugnas yra tiesiai po ja, o ne kažkur giliai. Vanduo labai greitai pasiekė liemenį, ji nė nemanė sustoti, bet staiga kažkas pačiupo jai už rankos ir patraukė atgal.



– Gal pakvaišai?! – visu balsu rėkė Agnesė.



Ravena slystelėjo ir neišlaikiusi pusiausvyros visu kūnu nuvirto į vandenį, jos plaukai tarsi plonos juodos gijos apsivijo galvą, net ir blaškydamasi ji nieko neįstengė matyti, tik tamsą, bet tvirtos rankos sugriebė už pažastų, ištraukė ją į paviršių ir nutempė ant akmenų.



– Nagi, eime į krantą! – paragino Agnesė ir padėjo jai atsistoti.



Permirkusios iki siūlo galo, mergaitės pagaliau atsidūrė sausumoje ir pavargusios sudribo į žolę.



– Kas tau užėjo? – subarė Agnesė. – Kodėl turėjai ten eiti?



Ravena sutrikusi pažvelgė į seserį, nejaugi ji negirdėjo?



– Tas drugelis... jis mane kvietė. Jis norėjo, kad aš jį sekčiau.



– Drugelis? – mergaitė atrodė truputį įpykusi, jos krūtinė sunkiai kilnojosi. – Dėl drugelio sukėlei tokį pavojų? O kas, jei būtum nuskendusi?



– Nebūčiau, aš žinojau, ką darau! – paprieštaravo ji, taip pat stengdamasi atgauti kvapą.



– Kurgi ne, – pasišaipė Agnesė, nusitempdama nuo savęs geltoną suknelę. – Nagi, nusirenk ir išsigręžk drabužius, negalime grįžti namo permirkusios, mama ims klausinėti, o aš nenoriu jai pasakoti, kokia tu neatsargi.



Ravena sutiko ir taip pat nusirengė. Jos patiesė savo sukneles džiūti ant akmens ir kurį laiką sėdėjo ant kranto tylėdamos. Abiem buvo šalta, bet nesiskundė.



– Bet argi tau ne keista? – staiga prakalbo Ravena. – Tas drugelis mėlynos spalvos. Ar esi anksčiau mačiusi mėlyną drugelį?



– Ne, bet tai nereiškia, kad tu turi jį sekti. Tai tik drugelis.



– Žinau, atsiprašau, – sukuždėjo Ravena, rankomis apkabindama sau kelius. Ji prieštaravo, bet nenorėjo ginčytis, buvo per daug pavargusi.



– Nieko tokio, aš nepykstu, – pakildama nuo žolės nusišypsojo sesuo. – Manau, mums metas namo. Dangus jau ima temti, mama ims nerimauti.



– Gerai, – sutiko ji.



Tą naktį Ravena ilgai negalėjo užmigti. Ji galvojo apie sapną, kurį papasakojo Agnesei, bandė tikėti, kad ji sakė tiesą ir tai tik paprasčiausias sapnas, bet kažkas giliai joje vertė tikėti, kad tai kur kas svarbiau už sapną ir kad tas drugelis taip pat reiškia kažką daugiau. Mergaitė vartėsi nuo šono ant šono, žiūrėjo pro langą į žvaigždėtą dangų, bet niekas nepadėjo jai užmigti. O kai po kelių valandų pagaliau sumerkė akis, ją prižadino švelnus balsas:



– Ateik... ateik...



Tačiau jis skambėjo ne kambaryje, o tarsi iš sielos gelmių. Tarytum kažkas, kas slėpėsi giliai viduje, norėjo prasiveržti laukan. Ravena juto keistą virpulį savyje, kokio dar niekada nebuvo jutusi, kūnas atrodė lengvas kaip plunksnelė. Mergaitė mašinaliai pakilo iš patalo ir nusileido į pirmą aukštą. Jai nerūpėjo, kad ją išeinančią gali pastebėti tėvai, tą akimirką apie nieką negalvojo, ėjo ir tiek.



O kai pirštai pagaliau nuleido paradinių durų rankeną, ji atsidūrė lauke. Naktis buvo labai vėjuota, bet Ravena to tarsi nepastebėjo ir įsmeigusi savo tuščias akis į horizontą nuėjo tolyn. Basa perėjusi kiemą ji visiškoje tamsoje pradėjo bristi per aukštą žolę. Horizonte ošiantys neramūs girios medžiai ant žemės metė ištįsusius šešėlius. Atrodė, jog viskas, kas judėjo nuo stiprių vėjo gūsių, buvo gyva.



– Gelbėk mane, Ravena... aš turiu ištrūkti... tik tu gali man padėti... – vėl pasigirdo balsas.



Mergaitės žingsniai buvo labai greiti, tarsi ji tiksliai žinotų, kur nori eiti, tačiau mintyse daugiau nieko nebuvo, tik tas keistas kviečiantis balsas.



– Aš ateinu... ateinu... – vis kartojo ji, artėdama prie upės. Jai atrodė, kad balsas kviečia būtent ten. Stabtelėjo tik pasiekusi pakrantę.



– Ateik... ateik... – ragino balsas.



– Ateinu. Aš ateinu.



Ir ji žengė toliau. Kad ir kokia srauni buvo upė, mergaitė brido vis giliau ir giliau. Šaltos bangos daužėsi į kojas, po to į liemenį, krūtinę, drabužiai tapo sunkūs ir ėmė tempti ją žemyn, bet ji ėjo tol, kol pėdos daugiau nebegalėjo justi pagrindo. Stipriais mostais ji yrėsi į upės vidurį, bet kūnas nebeįstengė įveikti srovės, vanduo vis veržėsi į burną.



– Ravena! – staiga pasigirdo pažįstamas balsas. – Ravena!



Tuščiose mergaitės akyse pagaliau vėl pasirodė gyvybė, ir tada ji suriko iš siaubo. Būtų nugrimzdusi giliai į dugną, bet ją sugavo stiprios motinos rankos ir skubiai išnešė į krantą.



– Ką tu darai, Ravena?! – į ją žvelgė švelnios rudos akys. – Tu taip mane išgąsdinai!



– Aš... aš nežinau... – sumikčiojo Ravena.



– Viskas bus gerai, parnešiu tave namo.



Moteris pradėjo eiti, glėbyje spausdama sušalusią dukterį. Mergaitė jautėsi saugiai, nenorėjo ištrūkti iš šių rūpestingų rankų, bet kažkodėl juto tuštumą širdyje, lyg kažko trūktų, bet ji negalėjo pasakyti ko, o kažkas, kas prieš tai bandė išsilaisvinti, dingo tarytum nė nebūtų buvę.



Po kelių minučių moteris pagaliau pasiekė namus. Tarpduryje jos laukė Rodžeris.



– Lina? Kur tu buvai? – jis įsmeigė akis į Raveną. – O kur buvo ji?



– Nelaimingas atsitikimas, – nenoriai tarstelėjo ji.



– Ar aš nesakiau, kad ji mums kels tik rūpesčius?



– Kaip tu drįsti taip kalbėti? – įpyko moteris. – Ji dar tik vaikas, akivaizdu, kad mes turėsime kurį laiką ja rūpintis.



– Kalbi taip, tarsi ji tau būtų svarbesnė už tave pačią.



– Ji ir yra, ir tu puikiai žinai priežastį.



– Na žinoma! – skėstelėjo rankomis Rodžeris. – Paskubėk, nežadu laukti visą naktį.



Joms įėjus, jis vis dar atrodė susierzinęs, bet vis tiek atnešė rankšluostį. Lina pasodino Raveną ant sofos svetainėje, apgobė jos pečius antklode ir ėmė šluostyti plaukus.



– Žinau, kad tu išsigandusi, bet turi papasakoti, kodėl taip padarei, – švelniu balsu prakalbo ji. – Kodėl plaukei per upę?



– Nori paklausti, ar ji nebandė nusižudyti? – nustebo Rodžeris.



Taip, ir pati Ravena norėjo tai sužinoti. Atrodo, turėjo viską, ko jai reikia, seserį ir mylinčius tėvus, bet kažkodėl vis tiek jautėsi vieniša. O gal iš tikrųjų norėjo nusižudyti? Gal kiekvienas, norėdamas baigti savo gyvenimą, girdi keistus balsus?



– A-aš nežinau, kodėl taip padariau. Aš neprisimenu, – žvelgdama į grindis sumikčiojo Ravena.



Lina švelniai paglostė jai galvą.



– Nieko tokio, jei nenori dabar, galėsime apie tai pasikalbėti vėliau, bet daugiau mūsų taip negąsdink, gerai?



– Aš pavargau, mama, – sukuždėjo ji. – Noriu miego.



– Gerai, vaikeli, gali eiti.



Ravena tingiai pakilo ir gniauždama prie savęs antklodę ėmė kopti laiptais. Lina nulydėjo ją akimis, paskui pasisuko į vyrą.



– Įtariu, kad jau viskas. Tasdaras ją greitai suras.



– Na ir gerai, nereikės žaisti jūsų kvailo žaidimo, – pasišaipė jis. – Tik įdomu, ką Tasdaras padarys man už tai, kad nepasakiau, kur jo vaikas? Gal nužudys?



– Mes jau kalbėjome apie tai. Jeigu jis tavęs klausinės, suversk visą kaltę man ir kiek galėdamas tikink, kad nežinai auginęs jo dukterį.



– Taip, kadangi aš noriu išnešti sveiką kailį kaip paskutinis bailys! – kiek įsižeidė jis. – Nors man tavo planai visiškai nepatinka.



Iš tikrųjų! Kartą Melburnas sakė, kad jis bailys, sužinojęs, kaip jis elgiasi, tikriausiai tik dar labiau patvirtintų savo žodžius.



„Eina velniop tas kvailys, – piktai pagalvojo Rodžeris. – Aš kaip tik ir trokštu nepaklusti Tasdarui“.