Tasdaras stovėjo prie lango ir stebėjo rimstančią audrą. Lietus jau baigėsi, tik aplinkui neramiai blaškėsi vėjas, lenkdamas medžių šakas. Debesys netrukus prasisklaidė, visiškai apnuogindami Kruvinąjį Mėnulį, ir jo raudona šviesa tik dar labiau nušvietė apylinkes. Ši naktis buvo ypatinga ir labai svarbi, vien žiūrėdamas į mėnulį Tasdaras galėjo jausti augančią jėgą ir jo veide atsirado klastinga šypsena. Jis stovėjo palinkęs į priekį, viena ranka prilaikydamas raudoną užuolaidą, o kita glostydamas savo kalavijo rankeną, kojos su odiniais batais tvirtai rėmėsi į medines grindis. Jis buvo tikras, kad jo dukra jau visai čia pat, nuo pat pirmos dienos, kai sužinojo apie jos egzistavimą, demonas juto ypatingą ryšį ir suprato, kad ji galės padėti jam išpildyti visus jo troškimus. Ta mergaitė turi jo kraujo, galbūt ji net stipresnė už jį, jis negalėjo leisti jai likti su motina ir rizikuoti, kad pralaimėtų, jeigu ji nuspręstų eiti prieš jį.



Po kurio laiko Tasdaro žvilgsnis nukrypo į beprasiveriančias duris. Į vidų įėjo du sargybiniai, paskui save į salę atsitempdami moterį. Ji priešinosi ir bandė ištrūkti, bet kai jos akys susitiko su Tasdaro, ji sustingo ir panarino galvą. Demonas atsitraukė nuo lango ir beveik nesukeldamas garso ėmė eiti artyn, jo ilgas apsiaustas lengvai nuslydo grindimis. Priartėjęs jis atidžiai nužiūrėjo moterį ir tyliai nusijuokė. Jos rankos drebėjo iš baimės, o tai suteikė jam tik dar daugiau pasitikėjimo savimi.



– Kur ji? – kimiu balsu paklausė Tasdaras.



Moteris tylėjo nepakeldama galvos, jokiu būdu nenorėdama atskleisti jam savo dukters buvimo vietos.



– Tu žinai, kas bus, jeigu jos neatiduosi, ar ne? – šyptelėjo jis, bandydamas pažvelgti jai į akis, tačiau ji vis suko žvilgsnį šalin. – Tu žinai, kad tai neišvengiama, ir privalai paklusti man, jeigu nori likti gyva, taip?



– Ji mirė, – slogiu balsu ištarė moteris. – Man labai gaila...



Demonas akimirką tylėjo ir žiūrėjo į ją, bandydamas ką nors išskaityti iš jos veido.



– Sakai, mirė? – galiausiai prakalbo jis. – Tau labai gaila?



Sukaupusi drąsą, moteris pagaliau pakėlė akis ir žengė kelis žingsnius arčiau jo.



– Mes juk nežinojome, kad ji gali būti tik pusiau demonė, o tai reiškia, kad ji mirtinga, tiesa?



Tasdaras sunėrė rankas už nugaros ir galvodamas ėmė vaikščioti po salę, paskui apsisuko ir vėl stojo priešais ją.



– Kada ir kaip ji mirė?



– Po paskutinio mūsų susitikimo, kai jai buvo tik penki mėnesiai.



– Ne šiandien? – apstulbo jis. – O aš maniau, kad ji turėjo gimti Kruvinojo Mėnulio naktį!



– Aš irgi taip galvojau, bet ką man daryti, kad pranašystė neišsipildė? Ravena mirė, nejau nesupranti?



Tasdaras primerkė akis.



– Kodėl turėčiau tikėti tuo, ką sakai?



– Nejau nė karto netikrinai Azryato, jei taip ją branginai? Tu visą laiką žinojai, kad aš ten gyvenu, galėjai ateiti kada tik panorėjęs.



Demonas įniršęs pagriebė jai už drabužių ir prisitraukė ją arčiau savęs.



– Kodėl man meluoji, Arela? Tu puikiai žinai, kad negaliu patekti į Azryatą, nes Azara apgaubė jį apsauginiu skydu. Tai reiškia, kad Ravena gimė šiandien, bet tu nori ją nuo manęs paslėpti!



– Ne, Tasdarai, prisiekiu, kodėl turėčiau tau meluoti? – išsigandusi moteris nepajėgė priešintis, atrodė, kad jo tvirtos rankos perplėš ją pusiau, ji žinojo, kad išsisukti nepavyks.



– Pasakyk man tiesą, jei nenori dar labiau nukentėti.



Jo perveriantis žvilgsnis skrodė ją kaip peilis, akimirką bandė įsiskverbti į pačias sielos gelmes, ji stipriai užsimerkė, bet staiga po kojomis sudrebėjo žemė ir Tasdaro pirštai atsileido. Tuo metu pasigirdo kurtinantis sprogimas ir galinga vėjo banga nubloškė išėjimą saugančius sargybinius. Į vidų pradėjo veržtis ugnies kamuoliai, Tasdaras šoko artyn ir išvydo iš koridoriaus išnyrančią moterį. Ji laikė į priekį ištiesusi ilgą magišką lazdą, jos auksinis kristalas skleidė akinančią šviesą, kuri kaip skydas apgaubė visą jos kūną. Demonas žengė kelis žingsnius atgal. Moteris mostelėjo ranka. Sukilęs vėjas akimirksniu išsklaidė visą ugnį.



– Azara? – drebančiu balsu sukuždėjo Arela.



Toji tik piktai stebeilijo į Tasdarą. Vėjui visiškai išnykus, labai ilgi jos plaukai nugulė ant nugaros, o lazda nustojo švytėti.



– Paleisk Arelą arba pasigailėsi, – jos žvilgsnis buvo kaip niekad piktas, kokio Arela nebuvo mačiusi, ir tai ją tik dar labiau išgąsdino.



Demonas vyptelėjo. Tai buvo viena iš pikčiausių ir stipriausių jo priešininkių, dažnai griaunančių jo planus. Na žinoma, juk tai ji subūrė Zurato Ordiną, norėdama jį sustabdyti ir pabaigti Visatų karus. Tačiau dabar ji neturėjo nė vieno, galinčio jai padėti, Tasdaras buvo tikras, kad lengvai laimės šią kovą.



– Žinau, kad Naidželas taip pat čia, – vėl prakalbo moteris.



– Tau vis dar reikia to išdaviko? – pasišaipė Tasdaras. – Ateik ir pasiimk.



Azara tik šyptelėjo ir staigiai ištiesė lazdą. Tasdaras net nespėjo susivokti ir jau skriejo per milžinišką salę, jo sunkus kūnas trenkėsi į sieną. Tai jį dar labiau įsiutino, tad pašokęs ant kojų mostelėjo ranka. Į priešininkę pliūptelėjo ugnies kamuolys, bet ji atmušė jį lazda ir į visas puses tarsi šviesos lietus pažiro auksinės žiežirbos. Tasdaras nusijuokė ir užsimojo antram smūgiui, bet priešais jį iš grindų iškilo skaidri stiklinė siena ir ugnis išsisklaidė nekliudžiusi taikinio. Tačiau jis nepasidavė ir ištiesė delną. Siena sudužo į šipulius ir dar vienas ugnies kamuolys skriejo tiesiai į Azarą. Šį kartą ji apsisuko ratu ir apsigaubė magiškos energijos skydu.



Tasdaras jau lėkė tiesiai į ją. Azara žinojo, kad turi išlikti budri, jos akys akimirką paklaidžiojo po tuščią salę, ieškodamos kažko, ką ji galėtų panaudoti prieš varžovą. Tuo metu kažkas pavojingai sutraškėjo ir iš grindų iššokusios lentos išlakstė į visas puses. Tasdaras buvo jau visai prie pat Azaros, bet po kojomis atsivėrė milžiniška duobė ir nespėjęs suprasti, kas atsitiko, jis nugarmėjo žemyn.



Azara gaudydama orą susmuko ant grindų, bet priešininkas staiga pašoko iš duobės. Akimirką atrodė, kad jis tiesiog skrieja ore, jo veidas buvo kupinas įtūžio, plaukai kaip vėduoklė išsitaršę į visas puses. Moteris nespėjo apsigaubti dar vienu skydu ir smūgis priplojo ją prie grindų. Pakėlusi galvą ji išvydo ugnies verpetą, besisukantį aplink Tasdarą. Palaukusi, kol jis priartės, mostelėjo ranka ir tiesiai priešais jį pastatė sieną.



– Puiku, – pagyrė Tasdaras ir išsitraukęs kalaviją užsimojo.



Stipriai suspaudusi lazdą tarp pirštų, Azara atmušė jo kirtį ir vikriai šoko atgal. Tasdaras pasičiupo dar vieną kalaviją ir kirto priešininkei per kojas, norėdamas išversti ją iš pusiausvyros. Vengdama smūgio ji metėsi į šoną. Aštrūs ašmenys šį kartą prašvilpė pro ausį. Stengdamiesi atgauti kvapą, jie ėmė sukti ratus aplink vienas kitą, aršiomis akimis sekdami kiekvieną menką judesėlį ir pasirengę bet kurią akimirką suduoti lemiamą smūgį.



Pirmasis puolė Tasdaras, paleisdamas juodą magiškos energijos kamuolį. Išvengusi jo, moteris pargriovė demoną ant žemės, bet šis be jokių pastangų nubloškė ją tolyn nuo savęs. Azarai šiaip ne taip pavyko išsilaikyti ant kojų. Iš kristalo vėl pliūptelėjo auksinės energijos lietus, bet Tasdaras jo išvengė ir užsimojęs iš visų jėgų plieskė ugnį Azarai į šoną. Toji riktelėjusi vos neatsitrenkė veidu į grindis, bet ją sulaikė grublėta akmeninė siena.



Arela tarsi apdujusi nesuprato, kas vyksta aplinkui, tik protarpiais matė žybsint magišką energiją, kurią vienas į kitą svaidė priešininkai. Ji jau norėjo pakilti ir bėgti, bet stiprus smūgis paguldė ją ant žemės. Pramerkusi akis moteris priešais save išvydo raudonas Tasdaro akis.



– Pasakyk man, kur Ravena, ir galėsi eiti.



– Ne, – iškošė ji.



Demonas įtūžęs griebė jai už rankos, bet magiškos šviesos pliūpsnis parklupdė jį ant kelių.



– Jeigu taip nori, aš tau viską pasakysiu, – aršios Azaros akys įsmigo tiesiai į jį. – Tu teisus, Ravena gyva.



– Ką tu darai?! – persigando Arela. – Kodėl sakai jam tiesą?



– Tai tavo pačios labui, – jos žvilgsnis sušvelnėjo, bet žvelgiant į Tasdarą vėl prisipildė neapykantos. – Anksčiau ar vėliau jis sužinos.



– Ne, Azara, tu negali taip pasielgti! – pro ašaras maldavo moteris. – Aš niekada neatiduosiu jam savo dukters!



– Kad blokuoji savo mintis, tai dar nereiškia, kad jis negali rasti būdo, kaip jas perskaityti, – rimtai ištarė ji. – Patikėk, kol aš gyva, neleisiu jam paliesti Ravenos.



Tuo metu salėje pasirodė Melburnas. Dabar Azara turėjo du priešininkus, bet tai jai nė kiek netrukdė, ji daugiau neketino kautis, tik norėjo nugabenti Arelą namo ir išvaduoti Naidželą, nors Tasdaras nė nemanė taip greitai jų paleisti. Bet Azara buvo gudresnė ir atvyko čia turėdama planą, tereikėjo nukreipti priešininkų dėmesį ir užblokuoti praėjimą, kad galėtų tiesiog pasprukti.



Tvirtai atremdama lazdą į grindis, ji sumurmėjo burtažodį. Nenorėdamas nukentėti, Tasdaras laikėsi atstumo, tačiau sureagavo per lėtai ir jį apakino iš lazdos plykstelėjusi šviesa. Po kelių sekundžių Arela pajuto, kaip kažkas čiupo jai už rankos ir ėmė tempti tolyn. Ne iškart suprato kas tai, tik tada, kai pamatė plevėsuojantį raudoną drabužį ir baltus plaukus.



Pabėgėjusios koridoriumi jos minutėlę stabtelėjo. Azara pasilenkusi padėjo ant grindų delnus ir iš jų pasklidusi šviesa pastatė sidabrinę magiškos energijos sieną.



– Paskubėkime, ilgai neatlaikys, – paragino ji. – Kur požemiai? Tu gerai pažįsti šią vietą, turėtum numanyti, kur jie uždarė Naidželą.



– Štai ten, – Arela parodė į koridoriaus gale nusidriekusius žemyn laiptus, tik joms bebėgant driokstelėjo sprogimas ir pro išgriautą sieną pasirodė Melburnas. Jo veidas atrodė be galo rūstus, ilgi šviesūs plaukai draikėsi į visas puses, o rankose švytėjo raudona magiška energija. Arela pasibaisėjusi žiūrėjo į jį, bet Azara timptelėjo ją į priekį ir užtvėrė kelią dar viena siena.



Besprunkantis iš požemių Naidželas girdėjo triukšmą viršuje, tik nė neįtarė, kas jį sukėlė. Jis apskritai nesitikėjo būti išvaduotas, tačiau netrukus pastebėjo artėjančią šviesą, kuri tai atsirasdavo, tai vėl dingdavo. Ir tada jis išvydo Azarą ir Arelą, kurios nepaisė joms gresiančio pavojaus tam, kad jį išgelbėtų.



– Naidželai! – džiaugsmingai riktelėjo Arela.



Jie susitiko požemių viduryje, tačiau pasprukti nebuvo pro kur. Viršuje jų laukė Melburnas ir Tasdaras, o kitoje pusėje iš tamsos išniro Rodžeris, nuo kurio Naidželas taip stengėsi pasprukti. Arela pajuto, kaip jo nugara prisiglaudė prie jos, ir pasiruošė kovai, o Azara ištiesė lazdą, kai daugybė sargybinių apsupo juos iš visų pusių.