Minkštą patalą kloja
Sodrėjantis vakaras
Iki pirmas vėjelis vos juntamą dvelksmą atsiųs.
Lieka juslės rasota drėgme
Lyg aistros apkerėtos – vos atviros.
Kas gi laimė?
Tik ryto sulakti,
Tik būt...
Jaust, kaip lašas nuvirva per lapą, per stiebą,
Per odą
Ir pavirsta sula
Iki šypsena veidu pasklis
Ir išlygins raukšles
Tam, kurs manė, kad jau nusibodo
Paprastutė giesmė,
Kokią tyli dabar vieversys.
Snauskim.
Rytas išauš
Mumyse, su mumis.
Ar be mūsų...
Lai išlieka malda,
Kai dejonė sudrasko žodžius.
Pamažu pamažu
Kloja vakaras poilsiui pūką
Iki pirmas vėjelis
Vos juntamą dvelksmą atsiųs.