Taikiausia vieta – pasąmonėj mano.
Tyla ir nė vieno žmogaus.
Ten nei bombų, nei smurto, nei skausmo nėra,
Tai lyg mažas kraštelis dangaus.

Čia garsai nesudrumsčia ramybės manos,
Ir nėra pikto veido nemylinčio.
Aš jaučiu tik ramybę aplinkui save,
Sielą manąją gydančią.

Akys užmerktos lyg būčiau negyvas,
Pasaulis nustumtas tolyn.
Nenorintys likti jame, visada
Iš išorės traukias gilyn.