Kai maldauji Marijos atsiųsti stebuklą,
nes beprotiška meilė pasaulį vėl suka,
vėl klaupiesi prieš kryžių – tyrą ir mielą,
vėl raudi, nes pasaulis palieka tik vieną
viltį sugrįžti nuo ten, kur pradėjom
kelią surasti, pro kurį jau praėjom.
Nors tikėjimas mažas, jis daro stebuklus,
vis labiau jauti – toji meilė apdulkus
tau tiesia lazdelę sudužusio stiklo,
nes nieko visatoj tau jau nebeliko.
Aš tikiu, kad viskas bus gerai –
mes išgąsdinsim siaubą meilės kerais,
kai violetiniai debesys apsimes raudonais
abu improvizuosim, jog tapom valdovais
tais, kuriems pildosi svajonės
kurių sielos susilieja, ir nelieka abejonės.
Pajutę tyrumą pirmosios draugystės,
mylėsim viens kitą iki beprotybės...