Kaščejau dvesiantis,
Karščiuoja tavo kaukolė,
O tu manai,
Jog tai karūna spaudžia.
Nemiega žemė, nes sirenos kaukia –
Tu nesuvirškini vergų savųjų liaudies,
Tu alkį Giltinės derlingoj žemėj sėji,
Lavonais dvokdamas, nubraižai kraujo linijas.
Gražiausių miestų gatvės ištuštėjo,
Čiuptuvų atplaišos išmėtytos rūdija.
Virsti į kandį, kai skrendi į bunkerį.
Karščiuoja kaukolė ir jaukias tavo protas.
Neši vienatvę prakeikimais sunkią
Ir juodą šlovę,
Iš tirono vogtą.