Toks šis pavasaris,
Kai mudu tirpstame, nutolę nuo savos lyties.
Ir kūnai nepatrauklūs
Tarsi du skenduoliai,
Kai aš droviuos,
Kai tu nebebandai paliest,
Kai praeities lyg kelio dulkių
Tvinsktanča drėgme nenusiplovėm.
Dienų tėkmėj per greitai keičiamės,
Kol ne valia sava
Klajoti liekame sapnuos ir atminimuos,
Kol atsipeikėjam,
Kad tu ne tas ir aš visai ne ta,
Nektaro upėje kadais tave skandinus.
Drumstieji vandenys tol plaus,
Kol sutirpdys,
Kol paskandins, kas buvo ir nebuvo.
Tiek to –
Neliesdamas bent sielą prilaikyk.
Toks šis pavasaris –
Ne mus išskleist, bet sunaikinti skuba.