Žodžiai pjausto aštriai
kaip suskilusio veidrodžio šukės
plikomis rankom bandant sudėti autoportretą

tarp gyvenimo ir mirties
kartais stovi vienas šiltos arbatos puodelis
tarp genijaus ir bepročio – vienas išgirstas nuoširdus patarimas

grūdelis tikėjimo savimi, pasauliu
kad viskas vienaip ar kitaip bus gerai ar bent jau Bus
nusveria mirties svarstykles į gyvenimo pusę

nebūtina alkstančių žvėrių maitinti iš rankos
kartais pakanka palikt kad ir keletą nuotrupų prasmės
ant šaltos ir snieguotos gyvenimo kambario palangės

kai stūgauja negandų vèjai
kartais užtenka turėti vieną Tikrą žmogų
kartais užtenka tokiu tesiog būti
Čia ir dabar