Dėliones bei kortas sumaišo ir išblaško vėjas,
Kad mūsų juslės nuolatos budėtų,
Kad nesijaustume esą išskirtini veikėjai –
Ieškotume prigalusti kūnui kiek ramesnės vietos,
Nes karūnuotas kirminas, deja, yra tik kirminas,
Jei jo neatseka kokia skėrių galybė.
Tik vienas būdas duotas, kad save patikrintum –
Ar tu priimsi iššūkį nepažabotų vėjų,
Ar išlaikys tiek plaučiai, tiek stogai, tiek burės –
Neatsibusi kaip skiedra po nuolaužom.
Baugu. Einu patikrinti, kas baldosi už durų.
Ten tik senatvė įsibrauti nori
Ir apraminti buvusias ambicijas –
Pargriaut, išpurvinti, visas jėgas atėmus.
Ji tik įspėjo, jog urvelyj likčiau –
Tarsi be vėjų bus ir kitos dienos.