Amanda

Ankstyvas rytas. Atsibundu gerokai anksčiau nei būtina ir pažvelgiu į miegančią Meibelę. Tyliai, stengdamasi jos nepažadinti pasiimu sąsiuvinį ir pradedu rašyti. Minčių be galo daug. Rašau apie savo prisiminimus, dabartį ir ateities viltis, mano ir Elijaus santuoką kurią abu norime išgelbėti, mūsų pažinties pradžią, blaivybės džiaugsmą, taip pat išrašau sau žinomus trūkumus, ir kokiais būdais galiu tai pakeisti. Galiausiai to visiškai nesitikėdama atlieku antrą žingsnį parašiusi, kad esu dėkinga už blaivybę ir, kad viena negaliu pasveikti, pripažindama, kad man reikia Dievo, kaip aš jį suprantu pagalbos. Suvokimas, kad Dievas mane myli, saugo ir veikia per pačius artimiausius man žmones. Staiga suprantu, kad ir Meibelę kaip dukrą. Ji šiek tiek primena Kloją ir aš manau, kad jos puikiai sutartų. Jos abi kūrybiškos ir vertina net mažiausius dalykus. Meibelė buvo užsiminusi, kad norėtų baigti universitetą, o Kloja labai žiūri į savo pažymius ir nori baigti mokyklą su pagyrimu. Abi mėgsta skaityti, piešti, o vakarais ilgai stebėti žvaigždėtą dangų. Po beveik pusvalandžio rašymo vėl užsimerkiu ir užsnūstu. Pabundu kai jau laikas keltis. Nusipraususi ir apsirengusi pastebiu, kad Meibelė dar miega. Švelniai ją pajudinu ir primenu, kad jau reikia keltis.
- Aš šiandien neisiu valgyti... prastai jaučiuosi - išgirstu vietoj „labas rytas“.
- Mieloji, nusileisk nors arbatos išgerti.
- Mane pykina... gal galėtum atnešti arbatą į mano kambarį. Arba pakviesti seselę? Nors kam tos seselės, vaistų man vis tiek niekas neduos. Tad teks pačiai viską iškęsti.
- Pakviesiu seselę - pasidaro neramu dėl jos, tad greitai pridedu ranką prie jos kaktos, norėdama patikrinti ar ji neturi temperatūros. - Ačiū Dievui nekarščiuoji... Manau, susitarsi, kad šiandien galėtum pailsėti...
- Vaikystėje kai susirgdavau, mama ilsėtis leisdavo tik tuo atveju jei stipriai karščiuodavau... dabar nors nekarščiuoju, bet jaučiuosi tikrai blogai. Galvą skauda, jei atsistočiau, kažin ar paeičiau, nes labai silpna ir galva svaigsta... o dar raumenys kaip po 3 valandų sporto skauda... sunkus detoksas... ar peršalimas... pati nesuprantu - Ji susigraudina.
- Tuoj pakviesiu seselę. Pailsėk.
Vietoj valgyklos pirmiausia nuskubu pas seselę ir paprašau, kad nueitų pas Meibelę. Tada keliauju valgyti pusryčių. Meibelės globėja iš karto prisistato ir klausia kodėl globotinė neatėjo pavalgyti. Suburbu, kad susirgo ir toliau valgau savo porciją su niekuo nesikalbėdama.
- Blogai miegojai? - bando užmegzti pokalbį
- Miegojau normaliai. Tiesiog nenoriu kalbėti. Ir mane erzina, kai iš mano kūno kalbos galima suprasti, kad nesu nusiteikusi komunikuoti daugiau nei būtina, ir mane vis tiek kalbina
- Tau gal mėnesinės prasidėjo, kad tokia pikta?
- Tiesiog nepakenčiu lindimo į akis. Ir su mėnesinėmis tai nesusiję. Įkyri boba... be Meibelės neturi ką veikti? Eik knygą paskaityt, bus daugiau naudos - įkandu ir paėmusi Meibelės porciją einu atgal į kambarį.
Meibelė vis dar jaučiasi prastai, tad yra atleista nuo susirinkimų ir kitų šiandienos veiklų. Matau, kad jai silpna, tad paprašau, kad atsisėstų ir pamaitinu ją. Tada pabučiuoju į kaktą ir apkamšau kaip vaiką.
- Ačiū, kad rūpiniesi manimi. Norėčiau, kad šiandien irgi pabūtum kambaryje. Bet tu turi laikytis dienotvarkės...
- Ateisiu, kai bus laisvas laikas.
Dalyvauju visose veiklose, bet susikoncentruoti nelengva. Laukiu laisvo laiko, kad tik galėčiau grįžti į kambarį ir įsitikinti, kad Meibelei viskas gerai. Su nerimu grįžtu. Meibelė guli susirietusi į kamuoliuką. Vėl pasiskundžia galvos skausmu ir pykinimu. Skauda širdį matant ją tokią silpną ir liūdną.
- Atsiprašau dėl vakar... neturėjau apšaukti Lujiso. Nežinau kas man užėjo - prisipažįstu laikydama ją už rankos.
- Turėtum jo atsiprašyti... ne mane juk apšaukei. O Kloja tau tikrai nervus gadina?
- Kartais. Ypač kai būdavau išgėrusi. Arba kątik išsiblaiviusi. Būtent tada mane suerzinti gali net mažiausia smulkmena. Bet nepaisant to aš vistiek ją labai myliu. Bet ką už ją atiduočiau. Nes ji yra brangiausia ką turiu šiame gyvenime. Tave irgi myliu kaip dukrą.
- Tu man irgi tapai labai artima. Beveik kaip mama, gal net dar artimesnė. Tikiuosi Klojai nebus problemų priimti mane į šeimą. Tiek metų ji turbūt net nežinojo, kad turi sesę.
- Prieš man išvykstant ji minėjo, kad norėtų su tavimi susipažinti. Lujisas taip pat.
Nejučia susigraudinu. Meibelė tai pastebėjusi susiranda nosinę ir paduoda man. Kurį laiką abi laikomės susikabinusios. Staiga suprantu, kad aš po truputį kuriu ryšį su savo Aukštesniąja Jėga, arba Dievu, kaip daugelis mėgsta vadinti. Kuo labiau kuriu ryšį su aplinkiniais ir pačia savimi, tuo labiau artėju prie Jo. 
- Dievas geras - Ištariau net negalvodama
- Tikrai geras - Meibelė pritaria
Pietų metu vėl atnešu Meibelei pavalgyti. Vakarui artėjant ji pradeda jaustis geriau. Didžiąja dalį laiko praleidžiame tiesiog kalbėdamos. Kai nusprendžiame patylėti Meibelė išsitraukia didelį sąsiuvinį ir pradeda piešti. Aš žiūriu nekomentuodama. Beveik kiekvieną vakarą būtent taip atrodo mūsų pasisėdėjimai - ji piešia, aš žiūriu. Piešinyje atsiranda laiminga jauna moteris su kūdikiu ant rankų. Pažvelgiu į ją ir ji atrodo ne mažiau nustebusi negu aš.
- Keista, kad tokius dalykus piešiu. Vakar irgi kūdikį piešiau. Tai keista, nes apie vaikus tikrai negalvoju.
- Tikrai keista. Jau antra diena pieši kūdikį, šiandien susirgai... Ar yra tikimybė, kad laukiesi?
- Nežinau... - jos balsas pasikeičia, jame aiškiai jaučiu liūdesį, o akys prisipildo ašarų.
Nieko nesakiusi tiesiog stipriai ją apkabinu ir leidžiu jai išsiverkti. Akivaizdu, kad mintis apie nėštumą jai kelia nerimą. Ir kai aš mažiausiai to tikiuosi ji paprašo manęs patarimo. Ji paklausia ar turėtų tai pasakyti savo tėvams.
- Pirma turi išsiaiškinti, ar tikrai laukiesi. Negalime iš kelių požymių daryti tokios išvados. Gal tie piešiniai yra kažkokia metafora, o tavo negalavimai gali būti tiesiog detoksikacijos požymiai.
- Ar turėčiau paprašyti seselės, kad nuvežtų mane į ligoninę?
- Taip. Pasakyk jai, kad tau neramu ir norėtum apsilankyti pas gydytoją, kad šis patvirtintų arba paneigtų tavo nėštumą. Nes dabar mes galime tik spėlioti.
- Ačiū už patarimą, Amanda.
- Visada gali klausti, - patikinu ją.  Kad ir kokia situacija, gali buti tikra, kad visada tave palaikysiu. Ir tu gali manimi pasitikėti.