Būties zenitas –
Kai diena
Pilna žiedadulkių, kvapų ir... mašalų,
Kai oras juda nuo kaitros, bet ne nuo vėjo,
Kai vieną mirksnį aš tavam glėby ir lydausi,
Ir virpu –
Lyg šąlu,
Kai tuo pačiu ir užgimstu,
ir mirštu, susidrumsčiu ir nuskaidrėju.
Būties zenitas –
Ne karūna, sostas, skeptras,
Tai – tiršti jausmai,
Kai juslės tau dar negirdėtą giesmę
Kurtinančiai gieda,
Kai tu dėkoji Dievui ir daugiau nebeprašai,
Nes būtų gėda,
Būtų žiauriai gėda.
Kas nepatyrė vasaros,
Tas mano, jog iš proto išėjai
Ir nebesugebi į jį jokiais keliais sugržti.
Būties zenitas,
Kai turi, bet neturi,
Todėl gali paleist –
Nebus juk kito,
Nebebus juk kito.