KARALIUS: Ne sosto tau reikia.
MAIŠTININKĖ: O ko?
K: Meilužio.
M: Galbūt.
K: Tu abejoji?
M: Neturiu iš kur jo gauti.
K; Paprašyk.
M: Na... prašau.
K: Kol kas gali likti soste. Pasitrauksi, kai būsi pasiruošus.
M: Man gėda.
K: Ko?
M: Žinau, kad neturiu teisės čia sėdėti. Bet man patinka. Man gera. Čia gražu ir patogu. Jaučiuosi šio to verta.
K: Ko nori būti verta?
M: Tu gi žinai, kam dar klausi...
K: Aš žinau, bet tu – ne.
M: Noriu, kad manimi žavėtųsi.
K: Tam labiau tinka meilužis, negu minia.
M: Aš neturiu meilužio.
K: Ar turi minią?
M: Ne. Kartais įsivaizduoju ją, bet neturiu. Aš neturiu išvis nieko.
K: Tai netiesa. Šiek tiek turi.
M: Vietą ne savo soste?
K: Galimybę jame sėdėti kiek nori. Bet yra šis tas svarbesnio.
M: Sostas tavo, atleisk. Išeinu.
K: Palauk. Man dabar jo nereikia, gali sau mėgautis.
M: Nebenoriu. Žinau, kad tai netikra. Bet neturiu, kur eiti.
K: Turi.
M: Žinau, kad čia ne mano vieta. Mano vieta ana ten, paskutinėj eilėj dešinėje.
K: Visai ne.
M: O kur?
K: Atsistok, parodysiu.
M: Išvarai mane?
K: Suteikiu galimybę.
M: Sėskis į savo vietą, iki.
K: Palauk, kur eini?
M: Nežinau, kur nors. Bet kur.
K: Paliksi mane čia vieną?
M: Tu ne vienas.
K: Ar be savęs ir manęs čia ką nors matai?
M: Ne. O ką?
K: Čia nieko daugiau ir nėra.
M: Už tų durų yra visko.
K: Taip, bet aš ten neisiu.
M: Užtat man teks eiti.
K: Nebūtinai.
M: Ar turiu pasirinkimą?
K: Turi, kaip visada.
M: Ir kokį?
K: Arba eiti už durų, arba likti su manimi čia.
M: Negaliu čia likti.
K: Kodėl?
M: Nujaučiu, kas toliau bus.
K: Ar visada nujauti teisingai?
M: Ne.
K: Tai išsiaiškink, ar tiesa, ką nujauti.
M: Čia man nėra vietos.
K: Ar nėra, ar nenori, kad būtų?
M: Tu tuoj pradėsi mane nurenginėti, aš žinau...
K: Tam labiau tinka miegamasis negu menė. Palauk truputį.
M: Nesityčiok iš manęs! Aš tau ne žaislas!
K: Aš tau irgi. Aš – karalius.
M: Žinau. O aš niekas, kurį tu nori suvilioti.
K: Ir gana nesėkmingai, sakyčiau. Jau nemažai metų negaliu niekaip įrodyti, kad esu rimtai tave įsimylėjęs.
M: Oi, tik nereikia! Tokio didelio haremo kaip tu niekas niekada nėra turėjęs. Koks tau skirtumas, viena sugulove daugiau, ar mažiau?
K: Aš noriu tave imti į žmonas.
M: Bene žmonų tau dar mažai?!!!
K: Mažai. Tavęs trūksta.
M: O gal aš nenoriu būti tavo šimtas milijardoji ar kaži kelinta ten sutuoktinė?
K: Žinau, kad nenori. Užtat ir nesi. Bet nieko tokio. Aš ir taip tave myliu.
M: Paleisk mane iš čia, nebegaliu...
K: Durys neužrakintos. Bet geriau pasilik. Tuoj susirinks valstybės taryba. Tau bus įdomu.
M: Ką aš čia veiksiu tarp tų tarybos vyrų ir kaip jie į mane pažiūrės?
K: Tiesiog sėdėsi ir stebėsi, kas vyksta. Į tave žiūrėti ar ko nors klausinėti niekas nedrįs.
M: Mano suknelė per ryški ir per atvira rimtiems posėdžiams.
K: Kartoju – niekas neišdrįs liesti mano favoritės.
M: Atvirai gal ir ne, o išėję apkalbinės.
K; Nesusireikšmink.
M: Pirma sodini į rimtą tarybą, dovanomis apipili, pažadais, dėmesiu, o paskui – „nesusireikšmink“... Kaip man visa tai suprasti?!
K: Dabar neturiu kada daug aiškinti. Tarkim, tai žaidimas.
M: Žaidimas?!
K: Man tavęs reikia.
M: Gali sau žaisti su kuo tik nori, bet ne su manim!
K: O kodėl ne su tavim?
M: Tam aš per daug rimta.
K: Tau kaip tik ir reikia atsikratyti rimtumo.
M: O tau nustoti iš manęs tyčiotis!
K: Patyčios tau tik vaidenasi.
M: Tu nieko nežinai apie mano gyvenimą!
K: Žinau viską, ką reikia, ir dar daugiau.
M: Neatrodo.
K: Be reikalo manimi netiki ir man neatsiduodi.
M: Tu vėl apie tą patį...
K: Aš visada apie tą patį. Nil sub sole novum.
M: Vienąkart tau nusibos su manim tąsytis.
K: Norėtum. Nepaleisiu tavęs nė už ką!
M: Nusibos!
K: Niekada.
M: Tas „niekada“ dar tik 40 metų.
K: Ar „tik“, ar „net“?
M: Man gyvenimo stiklinė pustuštė.
K: O man per kraštus liejasi.
M: Atleisk, žinau, kad esu egoistė, bloga, pikta, dėl to ir netikiu, jog tu ar kas kitas gali mane mylėti, ar bent pakęsti...
K: Pažvelk į mane.
M: Tavo akys juokiasi...
K: Laukiu nesulaukiu, kuomet tavo „atleisk“ nustos reikšti „atstok“. Tuomet būsi mano, išdidžioji.
M: Bijau būti tavo ar kieno nors kito. Mane visi palieka. Iš pradžių liaupsina, o vėliau, kai pamato, kokia esu iš tikrųjų, palieka. Neištveria manęs.
K; Manęs taip pat.
M: Tu – visų mylimas karalius.
K: Dažniausiai tik žodžiais. Iškilmingomis progomis. O šiaip esu dar vienišesnis už tave.
M: Netikiu.
K: Tuoj susirinks taryba. Aptarsim, ką reikia, nuspręsim, o paskui visi išsiskirstys ir kiekvienas pasiners į savo reikalus. Tuščioj menėj tik tu liksi su manim. Daugiau niekas.
M: Aš tau tik trukdysiu.
K: Iš tiesų trukdysi. Neleisi paskęsti nevilty ir tuštumoj. Žiūrėsiu į tave, grožėsiuosi, galvosiu, kaip prisivilioti...
M: Tau vis juokai galvoj...
K: Kartais juokas – vienintelis vaistas nuo beprotybės.
M: Neprimink man to baisaus žodžio.
K: Dabar tai tik žodis. Aš norėjau, kad sužinotum, kas yra už to žodžio. Atleisk, žinau, kad tau tai buvo vienas iš sunkiausių išbandymų.
M: Dėl to ir netikiu, kad mane myli.
K: O aš prašau, kad būtent dėl to tikėtum.
M: Nieko sau meilės įrodymas...
K: O kas, tavo supratimu, yra meilė?
M: Kai yra gerai, kai esi sveikas, turi pinigų, mėgstamą darbą, draugų...
K: Tu kalbi apie sėkmę, o meilė – kas kita.
M: Aš kalbu apie malonę. Žinau, kad nė vienas nesam malonės nusipelnę, bet kai kurie ją iš tavęs gauna, o kai kurie – ne.
K: Malonė irgi ne tas pats, kas meilė.
M: Galbūt. Tada aš nežinau, kas ta meilė.
K: Trokšti to, ko nežinai?
M: Aš nieko netrokštu.
K: Trokšti.
M: Na gerai, trokštu!... Bet tai niekam nerūpi!
K: Puikiai žinai, kad rūpi.
M: Niekas to neįrodė.
K: Nes tu neleidai.
M: Ir vėl daina iš naujo! Taip, aš dėl visko kalta, kas to nežino?
K: Visi žino. Žino, kad kaltini save be reikalo dėl būtų nebūtų dalykų.
M: Kitaip nesugebu.
K: Už kelių minučių prasidės taryba. Kunigaikščiai nevėluos. Sėskis man iš kairės. Klausykis ir dėmėkis, kas vyksta. Gali protokoluoti, jei taip labai nenori kristi į akis. Apie meilę pratęsim po posėdžio.
M: Apkabink mane, karaliau.
K: Ateik, mažyte. Tu labai bijai, kad jei tave giliai pažinsiu, pasibjaurėsiu ir pamesiu.
M: Taip. Nieko kito nebijau.
K: Yra priešingai. Kai išdrįsi visiškai atsiduoti, pamatysi, kad tavyje nėra nieko, ko negalėčiau mylėti, priimti ir suprasti. Ir švelniai gydyti, jei reikia. Bet dabar nebeturime laiko.
M: Aš noriu tau atsiduoti ir tavim tikėti. Tik negaliu.
K: Puiku. Bet daugiau nebesėdėk mano soste ir nedėvėk mano karūnos. Tau tai per sunku. Aš tau turiu geresnę vietą.
M: Tai kur, pagaliau, ta manoji vieta?
K: Sėdėti prie mano kojų ir glaustis prie mano širdies.