Tavo pėdas nuplovė lietus,
O gal jūros tos srauniosios bangos.
Tavo šypsena tirpdo ledus,
Ji kaip driežas širdy mano rangos.

Tu ateik per laukus, arimus,
Atsinešk jūros šilumą šventą.
Mano siela jau bus gal aprimus,
Mums abiem nešti naštą juk lemta.

Jūra ošia melodiją vėjo,
Tolumoj laivai jau išplaukę.
Tas ošimas man taip įkyrėjo,
Bet prie jūros vis vien mane traukia.

Žvilgsnis skrieja pro debesų jūrą,
Seka išplaukiančius tuos laivus.
Pamąstau, kad gyvenimas biūra,
O, žmogau, tu lieki toks naivus...