Senatvė –
Būvis, kai kopi į vakarą
Kaip į aukščiausią kalną,
Kada prie lovos praraja bedugnė.
Kai atiduotum karalystę tik už žodį švelnų,
Kai atminimais pacukruoji
Dabartį pasūdytą.
Atrodo, baigės lygumos
Atrodo, baigės skrydžiai
Ir kėpso veidrodžiai,
Aprėdę roplio odą,
Tava bedantė kūdikiui pavydi.
Malda kaip daugtaškis
Be laukiamos paguodos.
Diena – ne išmalda.
Eik, susirink jos turinį,
Jeigu iš guolio šiaip ne taip iššliauši.
Ką mato akys, kai į tolį žiūri?
Gal savo sielą – nuskrendantį paukštį.