„Jingle bells, jingle bells...“ „Last Christmas I gave you my heart...“ - tokios ir panašios melodijos skamba mūsų visų pamėgtuose VP Market ar Rimi sukurtuose miestuose. Pakankamai tyliai, kad galėtum susibarti su žmona, dėl tų jos kvailų įnorių dar vienam buteliukui super duper ultra kremo reklamuojamo žavios blondinės, tačiau pakankamai garsiai, kad įsiskverbtų į tavo sąmonę ir primygtinai siūlytų prisiminti taip lemtingai artėjančią šventę(?). Kalėdinė nuotaika jaučiama visose parduotuvių vitrinose, pasažuose ar kavinių interje. Visgi retai aptarnaujančio personalo veiduose. Teko dirbti padavėja vienoje Vilniaus kavinių, ir patikėkite manimi, keikiausi ne mažiau nei eilinis vežikas, privalėjusi lankstyti kalėdines“ servetėles ar lauke sužvarbusiomis rankomis dirbtiniu sniegu purkšti snaiges ant langų. Kalėdos... Klientams patinka Kalėdos, mums patinka klientai, todėl man turi patinkti tampyti krūvas eglišakių, stiklinių papuošimų ar šventinių žvakidžių. Tačiau mano karti patirtis – jau kita tema.
Kiekvienais metais ši masinė psichozė prasideda vis anksčiau. Praėjusiais metais, jei atmintis neapvilia, pirmąsias blizgančias snaiges ant Maximos stogo Vilniuje pamačiau gruodžio pirmosiomis dienomis. Šiais metais – trečiąją lapkričio savaitę. Taip, tai tik kelios dienos, tačiau koncepsija sparčiai progresuoja. Vos baigiasi Vėlinių ir vis labiau populiarėjančio Heloween‘o džiaugsmai, ar ,duok Alache!, pirmas sniegas apkloja mūsų pilkuosius šaligatvius, štai jau kiekviena save gerbianti parduotuvė, kirpykla, grožio salonas, ar net tie patys kioskai jau traukia senas-naujas puošmenas ir ypatingai džiaugiasi taip greitai apsisukę. Juk ne duok Dieve Rimi greičiau į lentynas ištrauks tuos pačius raudonas girliandas nei už 300 metrų esanti Maxima!!! Kalėdos – puiki proga užsidirbti,  ir nei vienas save gerbiantis prekybininkas ja negali nepasinaudoti. Konkurencija - lemiamas veiksnys, tačiau labai dažnai mums paslaugiai prekybos mekų suteikiamas “kalėdinis džiaugsmas” yra šlykštaus rožines plastamasės skonio ir toli gražu ne pakiliai nuteikiantis. Persistengta. Tačiau ,manau, visi žinome seną kaip pasaulis rinkos taisyklę – nėra pasiūlos be paklausos. Kitu atveju tai būtų finansinė savižudybė, o apie tokius dalykus Marijos žemėje nekalbama.
Žmonių, su kuriais dažnai ,ar nelabai, bendrauju, tarpe pastebėjau kylancią tendenciją – švenčių neigimą. Visiską ignoravimą. Abejingumą. Tyčinį užsivertimą darbais paskutiniomis gruodžio savaitėmis. Tikriausiai tai bus ketvirtoji grupė, prisišliesianti prie jau esamų grupių žmonių, kurie į jas skirstomi pagal savo reakciją Kalėdų atžvilgiu. Pirmieji – linksmieji seniai šalčiai , snieguoles ir kiti ne itin subtilaus skonio šalininkai.   “Jetau, kaip gražu!” “Wow, kokie maži triušiukai, oi kokia eglutė…” ir panašaus leksikono pavyzdžiais kalbantys individai. Einantys iš proto dėl Kalėdų. Tiksliau, einantys iš proto dėl visko, kas tuo metu aktualiausia. Ar tai būtų soliariumų bumas pavasarį ar kalėdinių dovanų ir girto eglutės įžiebimo gruodį. Tokius klientus kavinėje mylėjau.
Antrasis porūšis – intelektualieji cinikai. Jiems šventės – dar viena juodojo humoro anekdotų tema, tinkanti šalia antisemitinių ir seksualinių iškrypimų juokelių. Labai dažnai cinikų engime tiesos yra, tačiau iš jų lūpų sklindantys žodžiai būna persmelkti cigarečių, brangaus brendžio ir vienišumo kvapo. Juk geriausia gynyba - puolimas, tiesa? Cinikai postringauja apie Kalėdų komerciškumą, apie jų bevertę vietą mūsų kalendoriuje ir mano esą labai įžvalgūs eglutę, įžiebtą Vilniaus Katedros aikštėje, pavadindami pornografine. Nes tai yra intelektualu, sarkastiška ir suprastina tą “idiotiską beprotybę”  - Kalėdas. Dažniausiai šios rūšies klientams gruodžio dvidešimt ketvirtąją tenkdavo paskutiniems pranešti apie kavinės užsidarymą ir iškviesti taksi namo, kadangi per daug “Kalėdinio vyno” būdavo jų sąskaitoje.
Paskutinioji,trečioji rūšis… Tikriausiai tai - sparčiai mažėjanti dauguma mūsų. Pastarasis statistinis vienetas nuoširdžiai() džiaugiasi Kalėdomis. Džiaugiasi jų laukimu, puošiama eglute ir visa diena praleista virtuvėje, gaminant patiekalus ar šventiniam vakarui plaunamas grindis. Jie nemėgsta banalių kalėdinių dainų besisukančių populiariausių radijo stočių eteriuose, kadangi dainos skamba jų širdyse. Jie neragauja Maximos kūčiukų ar a la aguonų pieno kalėdinį vakarą. Jie sirpsta savo šeimos meile ir šiluma. Šios kategorijos žmonių vis mažėja, kadangi juos pasiglemžia visagaliai -  Darbas, Pinigai ir TV - kad ir kaip tragikomiškai tai skambėtų. Tokių klientų mes nesulaukdavome Kūčių vakarą. Tik kartais, atsitiktinį gruodžio sekmadienį jie įsiverždavo it viesulas į mūsų kavinę, ir su nuoširdzia šypsena bei kalėdinėmis dovanomis ant kelių paprašo vaisinės arbatos.
Sunku pamatyti šį grožį. Sunku, betįmanoma. Visąlaik mes skubame, lekiame, plėšomės, nieko aplink nematydami. Laikas  - pinigai, ir ach, kokie skaudžiai teisingi šie žodžiai yra.
Tad linkiu šilto ir nuoširdaus šv. Kalėdų laukimo. Linkiu nukirpti Maximoje dirbtiniam nykštukui nosį,išsiuvinėti kryžiuku jaunesniajam broliukui svastiką, apeiti tris kartus aplink kalėdinę eglę, prieš tai sugalvojus tris norus (po ratą kiekvienam norui), ir tikėti, kad vis dėlto tikrųjų Kalėdų dar niekas nespėjo pavogti.
Su meile.