Netoli kelio į Gardezą kuriuo vyksta intensyvus   emunicijos ir atsargų tiekimas, auga daug krūmų ir medžių.Ta augmenija pakankamai tanki,gausi , greičiausiai dėl šalia pratekančios upės.Modžahedai  tokias žalias  zonas visad stengiasi išnaudoti,-prirausia  požeminių  šulinių , į kurias nusileidžia mediniais laipteliais, savotiškomis kopėčiomis ir taip slepiasi ar laukia sau tinkamo momento, kad galėtų užpulti, apšaudyti ir staigiai pasitraukti.
Net priėjus prie tokios katakombos , šulinio krašto, nieko nesimato, tamsu,neįmanoma nieko įžiūrėti kas ten apačioje , ar kas slepiasi  ,ar kas randasi. Tokių slėtuvių teko jau matyti daug kartų ir daugelyje  skirtingų vietų. Leistis ar patikrinti tokias slėptuves  visad pavojinga, niekad nežinai kas gali nutikti, nes nieko nematai , tad paprastai suradus tokias slėptuves , tiesiog metam ten , į vidų  granatas , tokiu būdu apsisaugodami nuo netikėtumų.
Šiandien  mūsų grupė prisijungia  prie suformuotos KAMAZ kolonos,-mums reikia patekti į numatytą vietą ,punktą Z  ir bendras judėjimas su kolona atrodo saugesnis variantas. Modžahedai   smogė nelauktai, vos tik  kolona pasiekė žalios zonos vidurį. Jau padegtos 2 mašinos ,tamsių dūmų ir ugnies stulpas  kyla į dangų.. Šarvuotis vieną benzovežį nustumia , bandydamas atlaisvinti kelią.Netikėtai vienas iš Kamaz-ų , gabenantis kurą,lyg įbestas  sustoja,-tiesiai prieš jį  sprogimas,-matyt bandyta pamušt  iš granatsvaidžio, Tad benzovežis sustoja skersas ,užtverdamas kelią ir užblokuodamas  bet kokį kolonos judėjimą. Vairuotojas, matyt kontuzytas,nieko nebesuprantantis,praradęs  bet kokią nuovoką, kažką rėkia,  aplink chaotiškas šaudymas . Iš peršauto benzovežio bakų čiurkšlėmis  trykšta „soliarka“ ir bet kuriuo momentu gali sprogti.
Serioginas, riktelėjęs mums kad išsisklaidytume ir pridengtume ugnimi , dviem šuoliais  atsiduria šalia degančio benzovežio  , ištraukia kontuzytą vairuotoją , kuris susiėmęs rankomis kruviną galvą žvelgia aplink nieko nesuprantančiu žvilgsniu,jis kaip ka-kokiame transe. Leitenantas , be ceremonijų pargriauna  kareivėlį ant žemės ir prispaudžia kad nejudėtų. Ir pačiu laiku. Ten, kur ką tik   buvo  jie, į duris  , trupindama stiklą kala kulkų serija, palikdama duryse  skyles.Prie jų ,kaip koks driežas,prišliaužia Vienas iš mūsų, sugriebia kontuzytą vairuotoją ir velka iš apšaudomos  zonos.
 Serioginas, iškart l  įšoka į kabiną,ir degantis benzovežis pajuda į šoną ir lyg nenoromis lėtai nurieda upės link , pravažiuoja keletą metrų is didžiulis ugnies stulpas susilieja su sprogimu.Atsilaisvinus keliui, kolona ,
lyg atlaisvinus spyruoklę,pajuda, atsišaudydama ir bandydama kaip galima greičiau išeiti iš pasalos ir apšaudymo  ruožo.Aplink lekia trasuojančios kulkos, jaučiu lengvą šoką , šaudau į krūmų pusę, šalia kažkuris iš mūsų grupės bumpsi iš AGS. Baimės jausmas  jau senai pas visus atbukęs ir nejučia atsiranda savotiško azarto pojūtis,kada tampa nebe svarbu,užmuš tave ar ne , ypatingai kada  pamatai sužeistus, nukautus, susprogdintus, apdegusius..
Apšaudymas pasibaigia taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjęs.Dar keletą minučių koloną lydintys apsaugos  pėstininkai  automatų ir kulkosvaidžių ugnimi laisto žaliąją zoną kol galiausiai girdisi komanda   nutraukt ugnį. Be paaiškinimų akivaizdu kad dušmanai iš ten  jau pasitraukė. Komandos  patikrint  krūmus  nėra,nes tikimybė rast ten sužeistų ar nukautų  atrodo menka,-jei tokių ir buvo, atsitraukiantieji  bus juos pasiėmę ,taip visad jie daro.O rast gal kokių kruvinų bintų ar   užminuotų siurprizų visada galima  , tad rizikuot niekas nenori.
Grįžo  mūsų grupės vadas Serioginas,  pasitikriname, mūsų tarpe nei sužeistų, nei  žuvusių nėra. Laikas atrodo lyg būtų jau praėję keletas valandų ,  nors  iš tiesų visa tai  užtruko gal tik 20-30 minučių.
Tik dabar grįžta pojūtis , kad ką tik pasibaigė  mūšis . Pro šalį skubiai  prabėga du kareivėliai nešdami  sužeistąjį , kuris  tyliai vaitoja, jo užmerktos akys ir išbalęs veidas atrodo keistai,skausmingai  ir nenatūraliai.
Pagaliau visi surikiuoti, sutikrinti , skamba griežtos komandos ir kolona juda toliau. Iki mūsų numatyto maršruto  paskirties taško dar   pora valandų.  Dabar  svarbu neprarasti budrumo, ne atsipalaiduoti.Po geros valandos, kolona vėl sustoja,- išminuotojai randa   miną. Po keletos minučių ją sunaikina ir judame  vėl toliau. Bazę pasiekiame kai jau temsta.  Norisi  vandens ir miego.Kažkas klausia apie  apšaudymą , bet nėra nei noro, nei jėgų apie tai kalbėti. Dar viena diena pragyventa.
Išsimiegojom.  Išardau savo  AK automatą ir  neskubėdamas  nuosekliai valau kiekvieną detalę vis patikrindamas , kad niekur neliktų nei mažiausios dulkelės.Šovinių dėtuvės užpildytos , tik dabar pastebėjau kad mano RZ kuprinės vienas kraštas prakirstas  skeveldros , oh... , teks lopyti.
 Po dviejų dienų gauname naują įsakymą,ankstesnė užduotis  atšaukta ,-nepastebimai pasiekti aukštumą ir pranešinėti apie bet kokį priešininko judėjimą stengiantis nestoti į jokį mūšį.Mūsų stebėjimo objektas T apleistas, paliktas ir apgriuvęs kišlakas.
Išeiname naktį,stengiamės   judėti kaip  vaiduoliai, be garso ir  ginklų skambėjimo. Užsiimame pozicijas , stengiamės mažai judėti,mūsų radistas laikas nuo laiko perduoda informaciją apie žvalgyos duomenis štabui. Aušta, saulė kyla į zenitą. Karšta.Nuo minties, kad kažkur  teka šalta upė,kur žmonės gali kristi į vandenį  ir būti tentiek ,  kiek  tik nori , atrodo tolima, kaip miražas , o čia dabar +40C  . Pasikišu po liežuviu akmenuką, tai  šiek tiek malšina troškulį.
Kaip išganymo laukiu vakaro, naktį bus vėsiau. Kai vakaras pagaliau  atnėša  vėsą ir ilgai lauktą poilsį  ,negirdimai šalia atsiranda  snaiperis  Vasilijus ir  praneša kad  artinasi  3 modžahedai. Tai žvalgai , nors yra įsakymas nesivelti į mūšį , nėra išeities. Jie artinasi tiesiog į mūsų pozicijas.Jiems priartėjus iki kritinės ribos, kur mes būsime matomi, atidengiam ugnį: du dušmanai  nukauti, vienas  vis tik sugeba pabėgti.Daug nespėliojant ,darome  išvadą , kad  mūsų slaptas buvimas kišlako griuvėsiuose tamps žinomas greitai priešui.
-Vade, reikia  mums iš čia nešdintis   kaip galima greičiau,kol čia mūsų neuždubasino,-sakau leienantui.
 Serioginas tik mosteli ranka ,kviečiasi radistą: -Pranešk  štabui kad mus aptiko reikalinga evakuacija. Štabas atsako operatyviai,-laukit rytoj 11val ryte malūnsparnių.
-Tu ir tu su manim,-pasiimdamas  AK  automatą sako leitenantas.
Aš , Serioginas ir kulkosvaidininkas Antonas einame prie nukautų modžahedų , iš flangų  mus dengia kiti  grupės nariai, snaiperis stebi nutolusias prieigas. Vadas nusprendė kad  būtina atlikti greitą apžiūrą, surinkti nukautųjų ginklus ir amuniciją.
Priartėju žengdamas tyliai ir stebėdamas perimetrą. Modžahedas guli nenatūraliai sulenktomis kojomis, viena ranka vis dar lyg laikytų automatą, ,basos kojos su senais sandalais, akyse sustingęs skausmas,-porą kulkų pataikė į krūtinę, bet tai nebuvo tas  mirtinas sužeidimas , mirtina buvo kulka pataikiusi į galvą  ties akiduobe. Pakeliu ir į šoną padedu jo AK-47 , nusegu  šovinių dėtuves,-  operacijoje  tai kaip vanduo,gyvybės kaina. Karas neturi  gailesčio,su priešu elgiamasi kaip su priešu,-priėjęs Antonas, nusega prikabintą granatą ,ištraukia  žiedą, paėmęs už lavono alkūnės kilsteli ir po juo padeda  granatą. Dabar, jei kas nors norės pasiimti nukautą  modžahedą,  jei nebus atsargus, gaus dar  granatos sprogimą. Kare kaip kare. Grįžtam atgal,-mūsų trofėjai   tai senas angliškas karabinas „Bur“ 1895 metų gamybos ir kinietiškas Kalašnikovo automatas, šoviniai, bei keletas granatų.
Anksti ryte prasideda apšaudymas. Negalvojom kad taip greitai mus atakuos.Prasideda rimtas ir intensyvus mūšis. Vadas pasiima 2 patyrusius karius, radistą ir jie įsitaiso tolimesniame name, kuris stovi kažkiek aukščiau mūsų ,šone. Iš ten  geresnis matomumas kad apšaudyt puolančius modžahedus ir patogiau vadovauti mūšiui. Mums įsakyta savo pozicijose taupyti šaudmenis ,šaudyti tik  kai matom  aškų taikinį.
Vis laukiam  žadėtos pagalbos ir evakuacijos, bet jos vis dar nėra.Tik daug vėliau sužinom kad  buvo pašauti 2 malūnsparniai ir beveik sunaikinta kolona. Bet tai buvo vėliau, o dabar vis dar  vyksta mūšis.
Modžahedai  puola nedideliais perbėgimais, prisidengdami  kulkosvaidžių ugnimi, apsunkindami mūsų gynybą. Buvo akivaizdu, kad tai  patyrę priešininkai, bet dabar   tai ne svarbiausia, dabar reikia   laikytis,kautis, išgyventi.Ir nors atsišaudome, priešas puslankiu vis labiau artėja. Mano pozicijoje,name kur esame, beveik nėra stogo. Iš už molinės tvoros,duvalo, iššoka barzdotas  dušmanas ir meta granatą ir pats tiesiog lūžta perpus  nukirstas kulkosvaidžio serijos.Granata nubrėžusi  ore aukštą trajektoriją, krenta į namo vidų. Žiūriu į viršų ir matau kaip ji ore sukasi ir kaip sulėtinkame kine  lėtai krenta.
„Granata“ -rėkiu ir krentu ant žemės.
 Vienas, du, trys......skaičiuoju sekundes ir laukiu sprogimo. Visas kūnas , lyg gyventų atskirą gyvenimą ,tarsi suakmenėjo sukaustytas baimės. Prieš akis  lyg kaleidoskope  per sekundę pralekia visas gyvenimas ir smilkiniuose tvinksi viena mintis ,-štai ji-mirtis.laikas tarsi sustojo ir visi garsai kažkur išnyko.
Atgyja  vėl susišaudymo garsai, bet sprogimo  nėra.Neįtikėtina, bet pakistanietiška granata Arges 84 nesprogo.  Nebe svarbu kas ir kaip, nebe svarbu kas bus sekančią akimirką, iššoku iš namo ir suklupęs tarpduryje  nuriedu iki  vidinio  kiemelio molinės tvoros, prišlaužiu prie praėjimo arkos ir  šaudau , šaudau....Modžahedai nustojo  pulti, pradeda trauktis. Apsiverčiu ant nugaros,-pasikeičiu tuščią šovinių dėtuvę į pilną ir tik dabar pastebiu danguje  porą juodų taškų,-vis tik atskrido malūnsparniai. Tai jie apšaudo modžahedus ir šie traukiasi.  Atsiremiu į aptrupėjusią  molio ir šiaudų sieną, per veidą teka purvina prakaito ir dulkių srovė.
 Pasirodo radistas Albertas,-klausia:- Gyvas?
Noriu atsakyti kad nesulauksit, -aš vis dar gyvas, bet vietoj atsakymo išspaudžiu tik kažkokį gomurinį garsą , panašų į mykimą,-gerklė perdžiūvusi.
Vadas komanduoja,kad laikas iš čia nešdintis…….
-Vaikinai, greičiau,nešdinamės.
Ką gi, -nešdinamės ,nekenčiu karo, kraujo ir purvo. Sėdim malūnsparnyje, kruvini,purvini ir pavargę. Borto šaulys kažką šaukia ir šaudo į apačią,bet visai nesigirdi ką jis nori pasakyti, apėmusi apatija  stipriai įtraukia į save ir man visiškai nusispiauti į tai, ką jis mato, ir ką nori pasakyti  tuštindamas PKM kulkosvaidžio juostą.
Dvi dienos poilsio.Išsimiegame. Gerai kad niekas netrukdo,ne komanduoja ir galima pačiam užsiimti savimi. Tvarkomės,med punkte, su „zelionka“ netepliojam nubrozdinimus, atrodom  juokingai žaliai margi.
Pasirodo Serioginas. Nežinau kaip jam taip pavyksta, bet jis atrodo taip, lyg būtų pasiruošęs rikiuotės apžiūrai: nusiskutęs,  švari, išplauta uniforma, nublizginti batai, pasitempęs , karininko portupėja perjuosta krūtinė dar labiau paryškina  stiprią,treniruotą figūrą. Pasitikim savo  grupės  vadu, geras karys ir žmogus padorus.Jis pelnytai turi tikro karininko autoritetą kareivių tarpe.
-Na  kaip  vaikinai,pailsėjote?-klausia Serioginas ir nelaukdamas atsakymo prisėda ant  tusčios  šaudmenų dėžės, kuri tarnauja dabar  kaip kėdė.
-Seržantai, pas mane! -skamba komanda.Klausykit bendrą , pradinę informaciją.
Pasala.
 
-Atėjom, užimti pozicijas.-skamba komanda,
Kiekvienas savo vietose, kiek įmanoma užsimaskavę, pasala tai ne elementarus karinis manevras. Įtampa kas minutę auga ir didėja,tuoj tuoj ir sprogs. Lyg tave kas būtų prijungęs prie elektros tinklo ir taip paliko, pamiršo atjungti.Į galvą   kaip mantra lenda ir lenda patyrusių žvalgų pasakojimai ir lyg užkeikimas , kuris nepaleidžia tokiu momentu: neužlipti ant minos, nepapulti snaiperiui ant taikiklio , ne užvažiuot  ant fugaso...
Prieaušryje pasirodo mašinos.Karavanas juda išjungtomis šviesomis, keldamas dulkių debesis.Pirmas lekia keliu  motociklininkas-karavano apsauga ir tuo pat metu  žvalgas. Už jo rieda „Toyota“ , dar toliau, atsilikus apie 200 metrų-„Simurg“. Lyga ant bangų  kateriai, mašinos  juda linguodamos tolygiai ir melancholiškai. Paprastai  karavane būna  po 10-15 apsaugos žmonių , jau suskaičiavome 20 ... Po poros minučių visas karavanas pasiekia kelio ruožą, kuris visiškai pilnai  apšaudomas , be jokių galimybių iš ten ištrūkti.Kai tik karavano galas pasiekia pasalos apšaudymo zoną,jie tapo pasmerkti.Nei mažiausio šanso jiems neliko.
Seriogino paleista ilga serija-signalas.Ir prasideda,-ištisa ugnies siena,liūtis , naikinanti viską.Nukreipto veikimo minos skeveldros tiesiog nuplėšė  „Toyota“ priekinį stiklą.Vairuotojas ir šalia sėdintis modžahedas žūva akimirksniu,net nespėję suprast , kas įvyko ir nevaldoma „Toyota“ nosimi rėžiasi į pakelės kopas. Penketas ar šešetas dušmanų vis tik suspėjo iššokti iš mašinos. Iškart aplink juos smėlis  tapo „gyvas‘ nuo kulkų. Tad ne daugiau kaip 2-3 žingsniai ir viskas, jų kelionė baigėsi. Nio sukelto nepertraukiamo šaudymo trukšmo spengia ausyse ir atrodo kad tuoj bus galima apkursti. Iš įkaitusio automato vamdžio neskubėdamas, vinguodamas kyla dūmas.Šaudymas baigėsi, dabar buvo galima išgirst kaip iš išdrąskytų,suniokotų mašinų variklių sklinda, šnypštimas,kažkas sproginėja. Viso  tik keletas minučių...ir štai, viskas baigta  ir tyla.
Žinoma, tie kas veda karavaną ar keliauja su juo,niekad nesitiki, kad karavaną sunaikins  kažkas per  kokį dešimt-penkiolika minučių.Apsauga  karavanuose gerai Pakistane  apmokyta,jie gali taip pat greitai nesustoję,įsodinti kulką į galvą ar krūtinę.Mirties nebijo ,į nelaisvę nepasiduoda , jei šansų ištrūkti nėra-save susprogdina , fanatikai. Jei tik duosi galimybę tokiems atsipeikėti, gali save pasmerkti.Todėl-ugnis!
Paprastai  mūšis gali užtrunka dvi, kartais  tris valandas. Šįkart pasisekė.  Ideali vieta pasalai, ir netikėtumo efektas labai greit nusvėrė  svarstykles mūsų pusėn.
-Apžiūros grupė  pirmynĄ Likusieji dengia,-komanduoja  Serioginas.
Mašinos  sunaikintos, pilnai suvarpytos kulkų.Pirmoje mašinoje ,ten, kur pataikė kulkos,apsilupę dažai,jei paimti ir išpiauti gabalą metalinių durų,-atrodytų kaip rėtis.
Antroje mašinos kabinoje-trys negyvi dušmanai, nei vienas nesuspėjo net iššauti  nei šūvio.Priekabose  prikrauta dėžių, ten sudėti, supakuoti naujutėliai automatai. Pagal markiruotę, viskas is Pakistano.
-Viskas, kviesk malūnsparnį,-grupės vadas  liepia radistui.
Atskrido, greitai sukrauname dėžes,kažkokius popierius,-kontražvalgyba gal ką ras sau tinkamo.
Malūnsparnyje jau niekas nebegalvoja apie pavojų.Nusibodo galvoti apie tai.Stengdamiesi perrėkti variklio triukšmą, juokiamės, pasakojam  juokelius.Aušta nauja diena .Vakare kareiviškame kalendoriuje užbrauksime dar vieną pragyventą  kareivio dieną.