gal kada ir paverksim dėl sielos basos
išdavysčių subadytomis kojomis
gal kada dar pajausim šaltį ryto rasos
gal kada... ankstų rytą ar vėlų vakarą
tačiau tylomis...
bet dabar verkti jau nebemokam
kaip išseko ši mūsų versmė nežinia
gal bedvasė draugija ją nustūmė į šoną
ir tik gula eilutėmis  minčių lavina
tai nubėga su liūdesiu tai grįžta su priekaištu
kol atsimuša į uolas pragmatines
laša vaškas degančios žvakės
lai tie lašai  bus mūsų ašaros...