Nebraidyki po kraują,
Didžiu pasijutęs, valdove,
Nes į tavąją taurę
Lemtingąjį priedą atsėlinus Giltinė krato.
Kur padėjai, sakyki,
Ne savo – genties savo šlovę?
Nors per tavo didybę kas kenčiančius girdi ar mato?
Kai nusiimi kaukę,
Akiduobės rodosi tuščios.
Ten tik baimė –
Dar gyvas vienintelis jausmas.
Tu lipi į tribūną
It varlius, ketindamas pūstis,
Bet suerzintas gnomas tik pasakoj geba pasaulį apgauti.
Taurė jau sklidina.
Ar išdrįsi išeiti tu oriai?
Tavo kruvinus pėdsakus genčiai sunku bus valyti.
Kaip, nekęsdamas visko,
Būt šaunus it kliedėdamas nori –
Juk ne kraujas tavasis,
Bet vargšų gentainių ištiško?
Kuo gi skirias herojus
Nuo keikiamo pikto tirono?
Apmaudu, bet istorijoj aišku,
Kas kreša į juodą, ne baltą
Taip, tai tavo valia,
Aibė gyvasčių kabo ant siūlo nuo sosto nematomai plono.
Jei nutrauksi tu jas,
Būsi kaltas
Ir panieka vardas apveltas.