Apnuoginkim save ir nebijokim,
Tokie, lyg ką tik gimę būtume,
Išoperuokim visus savo pūlinius
Ir apsiplaukim vandeniu iš šulinio.
 
Tada girdėsim, kaip mums Dievas kalba,
Tada galėsim jam pažvelgt į veidą,
Kai  nebijosim net savojo šešėlio,
Tai svetimi šešėliai iš kelio pasitraukia.
 
Ir jei nesupranti su kuo šiandien kovoji,
Už ką jau pasiruošęs paaukoti savo galvą,
Geriau prisėski šalikelėj ir prisiminki,
Kaip išmintingai antkapiai, paminklai kalba.
 
Kiek daug kovų jau buvo neprasmingų,
Kiek daug netekom vyrų ir vaikų,
Tad moterys tegu rožančius kalba,
Te saugo maldos nuo dar didesnių netekčių.