Aš ilgiuosi tėviškės pievų,
Ąžuolėlio, tapusio ąžuolu, nūnai,
Beržų stovinčių abipus kelio,
Cinijų, visą vasarą žydinčių.
Čiobrelių kvapas iki šiolei lydi,
Daina iš jaunystės atklysta ir,
Eilės apie meilę skaitytos...
Ėjau, skubėjau, dažnai klydau,
Fontanu juokas tryško,
Galėjau net žvaigždes pasiekti,
Harmoningai jausmai – neparduoti.
Ir viską užmiršusi paskui lapą,
Įkritusį į sraunią upės srovę, bėgau –
Ypatinga norėjau būti.
Jaukūs prisiminimai apkabina –
Kaštono pavėsy su mylimu dviese...
Liečiu prisiminimus, mane jie nuramina .
Mylėti visą pasaulį buvau pasiruošusi.
Niekada negalėsiu sugrįžti į Tėviškę,
Obelų senųjų nepaglostysiu.
Pabėgo metai – sugauti nesuspėjau:
Rasotos pievos, tikriausiai, išdžiuvo,
Saulė virš beržynėlio, be manęs, pateka ,
Šulinio svirtis neglostoma rankų, nugriuvo,
Tačiau prisiminimuose dar gyvena Tėviškė.
Užmiršti niekada jos negalėsiu,
Ūbaujančią pelėdą senam uokse
Visada sapnuose girdėsiu.
Zigzagais išsirangė gyvenimo kelias,
Žiūriu atgal – sugrįžti negalėsiu.