Išrasojom, ištiškom
Prieš rytą sodriu drėgnumu
Lyg savy suturėt nepajėgę aistros veržlią sulą,
Kuri gelmėse išsilydė.
Ar pasikeitė kas?
Dieną vargiai jau bus tai žymu,
Artumos atšvaitai jog svajinguose žvilgsniuose žydi.
Leisk patirti nektarą, kuris atlapoja jusles,
Kai skrendu iš savęs,
Kad tave ties slenksčiu pasitikčiau,
Leisk sula iki svaigulio girdyt tave,
Kad viduržiemy sielos koriuos sucukrėjusi likčiau.
Juk atminsi – ilgėsiesi kūno,
Bolavusio šitoj nakty,
Šito troškulio, koks gomury lyg išdegintam peršti.
Išrasojom, ištiškom
Ir mudu nei kiek nekalti –
Tik pakirdo vulkanas, pripildęs kraujagysles karščio.