Kai krito tamsią naktį meteoras,
Kai pūga greitą šokį šoko,
Kai vėjas kaukė it šuva pasiutęs –
Aš pamaniau – tai tu ateit iš nebūties panorai.
Per pūgos skraistę dangun žiūrėjau,
Klausiausi, ką man garsiai šaukė vėjas –
Taip laukiau aš tavęs ir taip norėjau,
Kad tu iš laiko dugno pas mane ateitum.
Juk liko mano žodžiai tau nepasakyti,
Ilgi laiškai, ilgesio pilni...
Aš laukiu, kad iš amžinybės tu ateitum
Ir ilgai ilgai kalbėtum su manim.
Taip pasiilgau meilės žodžių,
Pasiilgau tavo rankų – tokių stiprių –
Prisimeni, nešei mane per pūgą,
Kai ėjome siauru miško taku?
Obelų senų žiedai nurito –
Dabar tų obelų jau nebėra.
Prisimeni? Po obelim balta sėdėjom –
Tada tikėjau – aš tau viena.
Ar dar kada nors tu vėl ateisi,
Nors meteoro kelias virto pelenais?
Ar vėjo pirštais į mano langą pasibelsi,
Kai viena liūdėsiu vakarais?