– Atleiski, – lauki tu manęs ilgai?
Tau pasakysiu, – amžinai...
– Ir kurgi tu buvai?
Skambės keistai, – buvau mele...
– Kam melavai?
Kitiems ir sau...
– Ir apie ką?
Kad netikiu draugais, ir meilės ten nėra...
– Kodėl?
Kad būtų kiek linksmiau...
– Ar buvo?
Ne...
– Tai kam gi visa tai?
Kad skausmą nuramint greičiau...
– Mylėjai daugelį?
Tik vieną, tu žinai...
Bet tu juk išėjai...
–Tu ištekėjai?
Taip , buvau...
– O laimė buvo?
Nežinau...
– Kodėl tu mirusi dabar?
Nepamenu, gal pamiršau... Niekai...
– Kada tai buvo?
Daug dienų atgal...
– Kaip tu radai mane?
Mačiau akis tavas, kai numiriau užmerkusi savas...
– Turi vaikų?
Turin, – sūnus, dukra...
– Ir kurgi jie?
Ten, žemėj, apačioj...
– Bet ten gi jau tamsu...
Žvakes atnešiu , bus šviesu...
–Tu atsimindavai mane?
Tik retkartais, dažniausiai ne...
– O aš tave kviečiau..
Atleiski, negirdėjau. Gal skaičiau...
– Bet tu visad tylėjai... Ką pameni?
Visus. O tu?
– Ir aš...
Paklausiu aš, – laimingas tu buvai?
Buvau. Svajonių buvo, laimės daug.
– Suspėjai viską?
Tikriausiai taip, o tu?
Tikriausiai ne...
– Verkei, kai numiriau?
Verkiau, visad...
– Kokia gi tu buvai, priminki man.
Keista, juokinga, – pats sakei...
– Gailėjaisi ko nors?
Tikrai, nebuvo gailesčio visai...
– Ko troškai dar?
Gyvent ilgai...Nespėjau... jau žinai...
– Svajojai apie ką?
Dangaus prašiau...
– Svarbiausia buvo kas?
Atleist prašiau...
– Ką dar mylėjai, kol buvai?
Mylėjau viską, ką jaučiau, –
Draugus ir šeimą..Žvaigždes danguj...
Ir vėją, žmones bei tave...
– Ką palikai?
Žodžius... tave... save...
Ir liūdesį, suspaustą delnuose...
– Aš patylėsiu. Patylėk ir tu....
Rytojus aušta, žodžiai tyloje...
–Tu dar liūdi?
Tikriausiai ne...
Nes tu atsimeni mane...