Prancūzas

Mokomasis pulkas

Prasidėjo taktinės žvalgybos mokymai. Nors daugelis apmokomų dalykų buvo netgi savaip įdomūs ir pažintiniai, bet fiziniai, nesibaigiantys užsiėmimai atimdavo visas jėgas, tad bet kokia minutė poilsio buvo svarbiau už bet kokius užsiėmimus. Bet nusnausti nors minutę ar dvi vis tiek nepavyko ir čia, – instruktorius sugebėdavo pastebėti net menkiausią momentą, kai tu lyg ir užsiėmimuose, bet miegi atmerktomis akimis.
– Na, mieganti gražuole, pakartoki, ką visad turi atsiminti ir pastebėti žvalgas? – girdžiu prie ausies.
– Viską, –bandau atsakyti trumpai kapitonui instruktoriui.
Kapitonas šypteli ir ramiai komanduoja, – 20 atsispaudimų, – pradėt, vienas... du...

Šūdas... Krentu ant žemės ir mintyse skaičiuodamas darau pratimus. Po 15-os rankos pradeda virpėti, bet negalima sustoti, –nepadarysiu, bus nubaustas visas skyrius, darys visi kartu tol, kol padarysime.
Kvėpuoju kaip arklys šuoliais užlėkęs į statų kalną. Niekas nesijuokia ir nesišypso, supranta, kad mano mieguistumas tai tik momento situacija, kurioje gali atsidurti bet kuris iš mūsų.
Kapitonas žiūri į mane taip pat ramiai, man netgi atrodo, kad net kažkiek nusivylęs, kad viską atlikau greitai, nors ir jaučiuosi pridusęs dabar.
– Ateik čia, – kviečia prieit prie stalo.
– Dabar bus dėmesio koncentracijos pratimai visiems, – apžvelgęs visus, skiemenuodamas sakinius taria.

Ant stalo sudėta keletas skirtingų krūvelių, uždengtų maskuojančios spalvos audeklo gabalais.
Instruktorius atidengia vieną, – ten netvarkingai, bet kokia tvarka sudėta keletas smulkių daiktų, – šoviniai, degtukų dėžutė, mokomoji granata, liniuotė, rašiklis, komposas, saldainis, perlenktas popieriaus lapas, dar kažkas, viso apie 10-12 skirtingų dalykų. Liepia pasižiūrėt 10 sekundžių ir uždengia vėl tą krūvelę.
– Pakartok, ką pastebėjai. Kiek viso buvo daiktų? Išvardink, – liepia.
– Granata, šovinys, degtukai, popierius... Bandau atsiminti, bet paminėjus 7-8 dalykus, daugiau neatsimenu.
– Koks šovinys buvo? – padegamasis, automato, kulkosvaidžio, vienas ar du? – vėl klausia.
Velniai griebtų, – iš kur aš galiu žinoti, mačiau tik keletą sekundžių, tylomis mintyse keikiuosi, nes kažkiek pikta ant saves, kad tiek suspėjau pastebėti.

Kapitonas liepia sėst ir aiškina, kaip išmokti ugdyti dėmesį į detales, kaip pastebėti niuansus, kaip visa tai svarbu žvalgui, akcentuoja kad tai gali išgelbėti tavo ir tavo draugų gyvybes.Paskirsto po 3 kareivius, keičiamės pozicijomis ir stebėjimo objektais, mokomės stebėti ir fiksuoti greitai atmintyje. Reakcija labai svarbus komponentas.Ir vėl miego trūkumas,ech....
Šiandien garsų atpažinimo ir distancijos nustatymo pratybos tamsoje.Automato užrakto garsas, maisto katiliuko ar gertuvės garsas,šūvio distancijos nustatymas pagal pastebėtą šviesos blykstelėjimą.Visa tai
reikia išgirsti, prisiminti eiliškumą, padaryti greitą apskaičiavimą. Tikriausiai ne vienas iš mūsų gailisi čia patekęs.Viskas panašu į idiotišką žaidimą.

Sunku,viskas labai intensyvu ir bet kokios kitos mintys tiesiog laiko neturi tam ,kad atsirastų galvoje.
Guliu ir bandau susikoncentruoti,kad nepraleisčiau jokio garso ar bet kokio ženklo.Matau šūvio liepsnelę,-mintyse skaičiuoju,-vienas, du, trys...garsas. Aha, jei šūvio sekundė lygi 340, dauginame iš 3, tai distancija bus 1020 metrų.Vėl ir vėl visiems mums kalama į galvas,kad garsų ir distancijos nustatymas turi būti tolygus reflektoriaus lygyje,kad viską reikia išmokti apskaičiuot greitai ir tiksliai kaip daugybos lentelėje.Paprastą žmonių šneką galima girdėti 100 metrų atstumu,pusbalsiu tariami zodžiai apie 90 metrų,komandos ar riksmai iki 1000 metrų,tyliai perduodami garsai,šnabždėjimas iki 50 metrų, jei kas nors sukosėtų-iki 40 metrų,žingsnius galima išgirsti 30 metrų atstumu, šliaužimą-16 metrų...Visa tai mokomės mokomės ir praktikuojamės atpažinti.Tikriausiai gerai būti muzikantui-pas juos absoliuti klausa..,Juokiamės vieni iš kitų,kad mums ausis matyt drambliai numynė.Sunku tapti taktinės žvalgybos kareivėliu.

Sunki diena. Kovinės savigynos ir puolimo pratybos.Mokymai naudotis peiliais. Instruktoriai moko ,kad efektyviausias smūgiavimas bus tinkamas ,smogiant tik iš apačios,
-Net jei ir griūtum,ar pargriautas būtum, smūgis peiliu iš apačios visad pavojingesnis.
Keisdamiesi poromis,mokomės neutralizuoti sargybinius.Iki automatizmo atidirbtas bazinis elementas,-sugriebti galvą,uždengti burną delnu,koja smūgiuojant per pakinklius,kad sukluptų ir atlikti 2-3 žaibiškus smūgius peiliu į gyvybiškai svarbius organizmui taškus.
Mokomės pašalinti sargybinius,jei jie yra didesni,stambesni,bei apsirenge ne tipiška apranga,-pvz žiemos metu,kai sargybinis vilki storą rūbą ar kailinius. Studijuojame visus pliusus ir minusus,bei kitas subtilybes kurias privalo žinoti žvalgas
.Mūsų kapitonas nepavargdamas vis kartoja:
-Sunku pratybose, lengva mūsyje. Vėliau ,ne kartą teko įsitikinti,kad tai ne šiaip pasakymas, o krauju parašyta karo aksioma.Bet visa tai, buvo vėliau. O dabar pratybos, užsiėmimai, mokymai, analizė.
-Įsidėmėkit,-Pirma taisyklė žvalgui ,-visad išlikti psichologiškai stabiliam.Jokios panikos, kad ir kokia sudėtinga situacija būtų.Jei galvosi apie tai,kaip išlikti gyvam,-tu žuvęs.-kapitono balsas tapo su metalo atspalviu. Aš klausausi ir kažkodėl tikiu tuo kapitonu. Buvo kažkas tame kapitone tokio,kas pasąmonėje kuždėjo,jog tai ne šiaip žodžiai....

NFP. Kliūčių ruožas

Pirma diena kai prasidėjo NFP. Apsikrovęs viskuo,- automatu,prisisegęs automato šovinių dėtuves,granatas , lekiu specialių kliūčių ruožu.Krentu ant žemės,automatas paruoštas šaudyti. Priėjęs instruktorius spiria į koją ir liepia teisingai jas prispausti prie žemės.

-Eik velniop,- mintyse jį siunčiu pasitaisydamas šalmą, man ir taip gerai. Pagaliau instruktorius duoda komandą ir j pašokęs akimirksniu užsimetu AK-47 už nugaros ir mintis tik viena,-kaip galima greičiau įveikti kliūčių ruožą: pribėgęs iki pirmojo perėjimo kanatu bokšto,kaip kokia bezdžionė užlekiu vertikaliomis kopėčiomis į terasą.Čia reikia pagriebti virvę su prikabintu 24 kg svoriu ir, nenumetant į apačią, nuleisti ant žemės. Padaryta, lekiu toliau.
Dabar tenka praeiti apatiniu trosu iki antrojo bokšto,sugriebti kabančią virvę,ja nusileisti žemyn ir vėl bėgte prabėgti nuolaidžia lenta iki specialaus tako, kurį sudaro iš žemės kyšantys mediniai stulpeliai.Prabėgus taku, neaplenkiant nei vieno stulpelio , nuo paskutiniojo nušoku ant žemės.
Dabar vėl tenka pralysti pro siaurą angą ir užsiropšti į antrą kliūčių taką. Vėl prabėgimas stulpelių galvomis , nepraleidžiant nei vieno.

Stengiuosi negalvoti kad sunku, negalvot kad delnai dega nuo staigaus nusileidimo virve.Mintis tik viena, kaip galima greičiau visa tai įveikti. Tad prabėgęs antrą taką,pasikabinęs rankomis ir kojomis už kabančios ore ištemptos virvės, perlendu ant metalinės konstrukcijos, čia ,- įveikęs horizontalią lentą-kopėčias iki galo,pakimbu ore,rankomis laikydamasis už kiekvienos kopėčių dalies grįžtu atgal , kur pasiekęs paskutinę dalį , nušoku žemyn. Smilkiniuose kala pulsas,-Dar ne pabaiga, oi, toli gražu dar ne pabaiga... Koncentruokis Andriau, koncentruokis, -pats sau sakau..
Dabar ramiai, netgi iš šalies atrodo,kad neskubiai, praeinu judančiu rastu, pakylu virvės pagalba siena iki karnizo,ten užsikabaroju kaip koks voras ir atsiduriu nedidelėj terasoj.Dabar reikia stabilizuoti kvėpavimą,nes priklaupus ant kelio reikia numesti granatą, ji sveria 600 gramų, į taikinį,-kuris yra tiesiog ratas apie 3 metrai diametru. Jei nepataikysiu galiu dar bandyti,bet ne daugiau kaip 3 granatas.

Ech, aš visad turėjau taiklią ranką, dar vaikystėje mėtydavau akmenis į kokį nors taikinį, tad jau pirma granata lekia tiksliai į taikinio centrą.
„Subombardavus“ granata taikinį,kita vertikalios sienos puse belieka nusileisti ant žemės, kojomis ir rankų pirštais laikantis už išsikišusių briaunų sienoje. Nusileidus ant žemės , šuoliukais turiu įveikti „sąlygišką upę“ ,-sokinėjant nuo vieno akmens ant kito. Žinau , jei nepavykus šuoliukui,nuo akmens nuslystama, teks grįžti į“krantą“ ir vėl iš naujo bandyti įveikti „upę“. Viskas ,paskutinis ruožas, finišas. Instruktorius kažką mykia, bet nepasitenkinimo nerodo. Vis dar sunkiai kvėpuodamas klausiu koks rezultatas. 3 minutės, 20 sekundžių, girdžiu atsakymą. Geras rezultatas, bet kad būtų labai gerai, reikia 20 sekundžių mažiau. Na, gal kažkam iš tiesų reikia labai gero rezultato, bet mane pilnai tenkina ir geras rezultatas.

Į nežinią

Ankstyvą rytą IL-18 lėktuvas pagaliau užpildytas žmonėmis ir emunicija pakyla į orą bei pasuka link kitos Amudarjos upės kranto,skrendam į nežinią.
Keistas jausmas, klausausi lygaus,monotoniško variklių gausmo,retsykiais nužvelgdamasį pritilusius kariškius. Mintys blaškosi, šokinėja ir lyg pagauti paukščiai uždaryti narve , neranda sau vietos. Priešais sėdi du jauni karininkai, vienas išsitraukia gertuvę ir siūlo išgerti savo kolegai. Šis, mąsliu žvilgsniu ilgai ir net abejiningai žvelgia į gertuvę ir tyliai atsisako. Juos, kaip ir Andrių, ore pakibusi nežinomybė taip pat įtraukė į savo raistą ir nepaleidžia.
Skrendam, skrendam...Motorai gaudžia ir tas jų monotoniškas gausmas kažkaip nejučia migdo. Ir ne kartą, jau vėliau,kai jau jau buvau“apšaudytas“,-širdis akimirkai apmirdavo išgirdus tą civilinio lėktuvo garsą praskrendančio dangumi.Suspausdavo širdį ir nevalingai mintyse skaičiuodavau tą laiką, į kurį sutilpo savaitės, mėnesiai, greit pusmetis.. O dabar tik motorų gausmas ir kiekvienas panyra į savo mintis, galvoja apie tai kas laukia. Atsakymo nėra, nes nežinia kas bus,-gal laimingo sugrįžimo akimirkos, o gal ir neteks viso tai pajusti. Nežinomybė kankina ir vis stipriau norisi pagaliau susidurti su realybe kad ir kokia ji bebūtų.

Kažkoks sujudimas, pagyvėjimas ir atmerkiu akis,-vistik buvau užsnūdęs.Mūsų grupės vadas Serioginas kažką sako ir rodo į aliuminatorių. Panašu kad artėjame prie Kabulo. Matosi keturi Mi-24 malūnsparniai, kurie žemiau mūsų transporto lėktuvo suka keistus ratus ir į šonus leidžia raketas..Nežinau kas tai , apsižvalgau ir akivaizdu,kad niekas taip ir nesupranta kodėl šitie Mi-24 taip keistai elgiasi.

Kažkokia nesąmonė , dar spėju pagalvoti ir vos nekrentu ant grindų,-lėktuvas staigiai, su dideliu kampu staiga pradeda leistis, nedidelis smūgis palietus ratams žemę, trumpas prabėgimas ir sustojimas.. Išsikrauname. Nors dar ankstyvas rytas,saulė jau aukštai,pakankamai karšta, visi bando sutilpti lėktuvo sparnų šešėliuose. Malūnsparniai ir toliau suka ratus ir apšaudo netoliese esančias kalvas. Kažkas sako, kad buvo pamuštas vienas iš malūnsparnių,iš tų ,kurie pasitiko ir pridengė mūsų transporto lėktuvą ir kad malūnsparnių leidžiamos raketos yra šiluminių srautų spąstai tam ,kad suklaidinti priešų paleistoms raketoms, nes jos būtent reaguoja į šilumą.Tokiu būdu bandoma apsaugoti kylančius ar besileidžiančius transporto lėktuvus. Aga, tai va kur šuo pakastas pagaliau susiprotėju ,nes niekaip negalėjau sau paaiškinti, kodėl mūsų nusileidimas buvo toks staigus ir kažkiek pavojingas.

Pagaliau komanda.Mus įtraukia į koloną vykstančią i Bagramą.Bandau išsiaiškinti kas per „žveris“ tas Bagramas. Aga, jau žinau kad Bagramas-pirmiausia tai Parvano provincijos centras,su pagrindiniu miestu Čarikaru.Čarikaro slėnis dar vadinamas“zelionka“-žaluma.Nors jau labai karšta, bet smalsumas ir ištreniruota žvalgo savybė viską užfiksuot , daro savo,- smalsiai apžiūrinėju koloną su kuria teks keliauti.Atvyko kažkokia pėstininkų bataliono žvalgybos kuopa apsaugai,išminuotojai su minų ieškikliais ir šunimi,tankas su priekyje pritaisytu apvaliu,sunkiu įrenginiu,lyg ruoštųsi lyginti kelią.Keletas tankų ir BTR, mašinos su maisto produktais,benzovežiai.
Visa tai rikiuojama, rikiuojama, kol galų gale ir mums paskiriama vieta kolonoje.Kareivių ir karininkų veidai kasdieniški,netgi kažkiek atsipalaidavę, lyg tai būtų kasdieniškas žygis, o ne situacija,niekaip negaliu prisijaukinti minties kad esame šalyje kur vyksta karas.Kad pagaliau suprast, kad tai ne pratybos.. Susikrauname savo emuniciją į Kamaz-ą,krauname DŠK, AGS-17,dėžes su F-1 granatomis , minosvaidžius, šovinių dėžes.Vėliau,ginklais apsikarstę sulipame patys,vis dar sunku patikėti kad jau tai ne koks siurrealizmas,o tikra viskas aplink,-mes kariaujančioje šalyje ir kad viskas rimta .
Kolona pajudėjo.Judame lėtai, pirmiausia priekyje juda grupė žvalgų, už jų išminuotojai,toliau tankas su prikabintu tralu bei motošauliai..Pirmas šūvis pasigirdo labai netikėtai,kai kolona jau įžengė į Čarikaro“zelionkę“.Atrodė kad ta apgaulinga tyla,tas apgaulingas ir įkaitęs oras staiga sprogo. Iš netoliese buvusio kišlako griuvėsių į koloną pasipylė kulkų lietus. Vienas iš išminuotojų nenatūraliai persilenkė ir griuvo veidu į priekį,
Prieš keletą sekundžių dar buvusi lėta ir nerangi kolona staiga pasišiaušė, BMP ėmė spiaudytis ugnimi, tankai greitai susiorientavo iš kur vyksta apšaudymas ir jų pabūklų garsas greit užgožė automatų serijas. Aš, kaip ir kiti mūsų grupės kareiviai, guliu ant žemės,rankos tvirtai laiko automatą.Bandau taip pat šaudyti, bet šūvio nera,-greit susiorientuoju ir perjungiu savo automato režimą į šaudymą. Nieko nematau, bet , kaip ir kiti,šaudau į griuvėsių pusę.

Širdis kala pašėlusiu ritmu, -tai kažkokia neteisybė,mes nieko niekam blogo nepadarėme, o į mus jau šaudo,taip negali būti, taip neteisinga.. Apšaudymas baigėsi taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Du sužeisti,vienas iš jų sunkiai.Viskas atrodo netikra ir neįtikėtina. Žvalgausi aplink, ir staiga pastebiu, kad tie jauni veidai,tarytum staiga paseno, kažkas buvo ne taip, kaip anksčiau.Negaliu suprast, kas ne taip čia.Šalia ant žemės sėdi Antonas,atsisuka į mane ir lyg nori kažką sakyti , bet nutyla ir dabar suprantu kas ne taip. Tai akys. Visi lyg pasikeitė,
Tyliai susileidžiu ir prisėdu prie Kamaz-o rato,dešine ranka prilaikydamas savo AK-47, ištiesiu savo kairę ranką, -pirštai virpa.. Štai ir viskas, nežinia baigėsi, tai karas,kareivi , sakau sau ir kažkokia tuštuma atsiliepa viduje.
Pasigirdo komanda, kolona pamažu vėl pajudėjo, užbraukdama dieną kareivelio kalendoriuje ir įspausdama į atmintį pažintį su nauju gyvenimo patyrimu.

Žvalgyba

Į rytus nuo Kandagaro,palei kelią į Kabulą, driekiasi kalnų masyvas. Jei žvelgtume į pietinę pusę,nutolus nuo „betonkės“ apie kokius 15000 metrų nuotoliu, tarp kalnų viršūnių,viename iš tarpeklių randasi objektas,kuris labai domina pulko žvalgybą. Tai bazinis Vasatičignai rajonas,-atraminis punktas,bazė, iš kur skirtingomis kryptimis,numatytais maršrutais vedami visi karavanai ,keliaujantys Kandagaro ir Zabulio provincijose.

Mūsų Žvalgybos vadui per pastaruosius keletą mėnesių reguliariai pateikiami agentūriniai duomenys,pranešimai apie padidėjusį dušmanų aktyvumą ten. Reikėtų tą jų aktyvumą prigesinti,dar geriau,-nutraukti visiškai,bet...
Bet mūsų būriui tai per kietas riešutėlis. Pirmiausia, kelių iki ten nėra,o ir nuo magistralės nuotolis gana solidus. Plius nėra pilnos,aiškios informacijos apie objekto infrastruktūrą.Tad sėkmės operacijoje ,be nuostolių,tikėtis būtų naivu ir avantiūriška. Atskira motošaulių brigada padarė keletą išpuolių link Hadigaro kalnų,bet ypatingų rezultatų tai neatnešė. Informacijai pasiekus TurkVO štabą ir ten nusprendžiama operacijai panaudoti visus esamus resursus.

Gauname įsakymą išžvalgyti prieigas prie objekto,paruošti preliminarų planą operacijai. Na, nieko sau įsakymas,-brigada daužė ten savaitę laiko, o mes dabar siunčiami“pasivaikščioti“. Būrio vadas supranta, kad rizika didesnė,nei galimybė išsaugoti sveikas galvas. Bet įsakymą reikia bet kokiu atveju vykdyti. Susitariame su pilotais, kad padarytų vietovės aerofotografavimą ir numatome pirminius maršrutus link objekto brigados pajėgoms.
Mūsų vertėjas uzbekas Albertas suranda ADR karuomenės kareivį, kuris anksčiau gyveno Vasatičignai kišlake.Apklausa užtruko,-bet gyvent
norisi,tad iki apsivėmimo aiškinamės bazinio rajono infrastruktūros klausimus: kaip modžahedai ten organizuoja sargybos ir gynybos sistemą, kokia priešlėktuvinė gynyba, kaip veikia signalinė informacijos perdavimo schema ir kokia tvarka vyksta gynyba užpuolimo atveju. Pavyksta nustatyti, kad nuolatos ten esama apie 150 modžahedų,jų bandos vadas- Abdula Rezak.
Šiandien esu patenkintas savo apranga,-po paskutinio sunaikinto karavano, įsigijau trofėjų Pakistano gamybos,karinės paskirties , tai -brezentinė,slepiamosios spalvos striukė su kapišonu,ant viršaus esu užsidėjęs ,į liemenę panašią,meiliai vadinamą“lifčiką“ su daugybe kišenių,- ten sukištos pilnos šovinių automato dėtuvės,kairėje krūtinės pusėje, prie diržo,einančio nuo peties,atskiroje kišenėje , rankena į viršų , kyšo 43-ių metų modelio peilis.“Finka“-asmeninis šaltas ginklas ir mūsų“specnazo“ pasididžiavimas,-lengvas,tvirtas peilis,kultinis elementas žvalgo ginkluotėje. Paprastai mano ginklas-AKMS,bet siandien su manimi senas mano draugas 5,45-mm Kalašnikovo automatas.Žinoma, AKMS artimame mūšyje svarbus, bet siandieninis mano „pagalbininkas: turi mažesnę atatranką šaudant ir kulkų išsisklaidymas mažesnis.

Viskas.Toliau šiandien kilti į kalnus nėra nei jėgų,nei būtinybės.Kalnuose temsta labai staiga ir netikėtai. Organizuojame poilsį,-apsauga išstatyta,perimetras kontroliuojamas, budintys sargyboje nutolę vienas nuo kito 50 metrų spinduliu,bet taip,kad gali kontroliuoti vienas kito flangus.Vos atsisėdus , iškart užmiegu.Miegas kažkoks trumpas ir neramus,keletą kartų atsibundu. Keletas sekundžių praeina,kol samonė reaguoja į aplinką ,o smegenys pašėlusiu tempu analizuoja iš kur galimai kyla pavojus.Įsitikinęs,kad niekas negresia,organizmas vėl panyra į užmarštį.

Rytas.Grupė vėl kyla į kalnus.Nežinomybė baugina,pakibusi ore įtampa su kiekvienu žingsniu didėja, vis labiau artėjant link kalnų perėjos. Visi susikoncentravę,beveik niekas nekalba. Priekyje žygiuojantis kulkosvaidininkas Antonas,atsakingas už dešinįjį flangą,nekalbus.Nubraukęs prakaitą,pasižiūri į grupės vadą Serioginą. Tas , vos pastebimai linkteli ir Antonas vis toks pat nekalbus, be žodžių atlenkia savojo PKM kojeles.

Įėjimą į tarpeklį dengia dvi kalvos,-gynybos sistemos atraminiai punktai. Kalvų viršuje įrengtos ugnies pozicijos stambaus kalibro kulkosvaidžiams. Skalų grunte iškirsti apkasai,pagal kraštus ,keletą eilių sudėti akmenys,dėl tvirtumo iš viršaus užlieta betonu.Aplenkiame kalvas.Priekyje boluoja kelio juosta,vėliau siaurėjanti, ten iškart įėjimas į tarpeklį.Tarpeklis ilgas, vingiuojantis,kai kur susiaurėja iki 10 metrų. Saugok mus Viešpatie, leisk sugrįžti gyviems.

Juodieji gandrai
`
Grupė ilsisi, nesenai visi grįžome iš pasalos. Dvi dienas laukėme karavano iš Pakistano.Bet žvalgybos agentūros informacija nepasitvirtino arba tiesiog mūsų slaptas išvykimas nebuvo jau toks slaptas, -mus pastebėjo ir dušmanai buvo įspėti.
Oh, kaip gera , guliu ir mintis, kad gal pavyks pailsėti visą dieną neapleidžia pakilios nuotaikos. Niežti kojos padą,bet tokia palaima gulėti, kad nėra nei noro,nei fizinių jėgų pasikasyti.O svajokli, mano mielas svajokli,- svajoju kad dar pagulėsiu keletą valandų,vėliau prisiversiu atsikelti,-reikia išsiskalbti HB,pavalgyti ir vėl gulėti.Nuo tokių minčių norisi šypsotis ir svajoti , tad vėl užsimerkiu......
Sapnas toks pat lengvas ir mielas,kaip ir pats miegas,-bėgte prie karjero,ten tvenkinys,vanduo skaidrus,neri į dugną nuo kranto ir plauki, plauki...
-Kelkis,-kažkas purto ranką,nutraukdamas mano sapną.
-Eik velniop,- atsakau neatmerkdamas akių.-Mano laikas dabar ilsėtis,aš miegu.
-Prancūze ,keltis reikia,-balsas neatstoja.
Kažkokia nesamonė,bet kas gi vyksta pagaliau,kam čia į marmūžę duot..burbu pusbalsiu,bet atsikeliu.
Šalia stovi uzbekas Arbertas,akys piktos,jis taip pat nepakankamai spėjo pamiegoti.
-Kas per gaisras?-klausiu Alberto.
Šis trumpai paaiškina, kad vadas buvo iškviestas į štabą.Nesenai grįžo piktas ir liepė ruoštis,-kažkokia labai svarbi informacija gauta ir mes
privalome kažką ištraukti iš kažkokios sušiktos skylės.Ir visai nesvarbu kad ką tik grįžome iš reido. Ką gi, vadinasi iš tiesų viskas prastai, jei jau mus pakėlė.
Pasirodo mūsų grupės vadas Serioginas.
-Vaikinai,klausykit užduotį,-iškart,be jokios įžangos pradeda.
Gauta informacija kad kažkokia banda užpuolė mūsų koloną.Benzonvežiai sušaudyti ir sudeginti,apsaugos motošauliai turi nuostolių,-yra žuvusių ir sužeistų.Bet pagal armijos grupuotės žvalgybos duomenis,kolona gabeno slaptą krovinį,-naujus kinietiškus reaktyvinius minosvaidžius ir gal būt cheminio ginklo elementus.O kolonoje benzonvežiai tik priedanga, maskuotė.Svarbiausia -slaptas krovinys.
Mūsų grupei skirta užduotis,-surasti ir surinkti išlikusius gyvus kareivius,slaptą krovinį ir jį pristatyti į paskirties punktą.
Pagal reglamentą, mūsų specnazo grupė- 10 žmonių. Tai labai patogu ir mobilu. Kuom mažesnė grupė,tuo lengviau atlikti užduotį. Bet šį kartą viskas kitaip,-nuspręsta sujungti dvi grupes,-viena grupė tai mes ir kita, sudaryta iš patyrusių bataliono kareivių pėstininkų motošaulių.
Susiruošėme greitai,-saulė jau aukštai,karšta,bet visi tikimės greit greitai viską atlikti ir grįžti.
Reikia ruoštis, kaip ir kiti, patikrinu savo AKS-74,patikrinu šovinių dėtuves,prigriebiu apie dešimtį F-1 granatų.Man patinka tos F-1 , labai efektingos gynybinės granatos,skeveldros lekia iki 200 metrų,tad praktiškai patikrintos.O štai RGD-5 puolamosios granatos dėl savo silpnumo, nebuvo populiarios mums ruošiantis vykti į pasalą ir „laisvą
karavanų medžioklę“.Visa mūsų grupė numatytu maršrutu einame kalvomis paraleliai išsidėsčiusiomis palei trasą Kabulas-Gazni.
Eiti labai sunku.Ilgi pakilimai sekina labiau,nei kad ropštis skalomis, kilti į kalnus. Nugaras kepina aukštikalnių saulės spinduliai, įkaitusi žemė atrodo kad tuoj sprogs nuo karščio,nuo jos kylantis karštis degina ne tik veidus,bet ir degina kiekviena klėtelę viduje kvėpuojant.
Apie 7 val vakaro sujungtų grupių vadas duoda komandą apsistoti nakčiai.Motošauliai užima Kazažoro kalvos viršūnę ir pradeda is bazaltinio akmens ruošti šaudymo taškus,-apvalius ratus,iki pusmetrio aukščio dėlioja akmenis . Kiekviename tokiame įtvirtinime įsitaiso 5-6 kareiviai,sekanti tokia „tvirtovė“ uz kokių 200-250 metrų nuo pagrindinės grupės.
Sutemo.Kažkas padarė tai,kas visad griežtai draudžiama kalnuose,-slapta užsirūkė... Ir staiga nuo kaimyninių kalvų į mūsų pusę iškart pradeda kalenti , bumpsėti keletas DŠK (stambaus kalibro Degteriovo-Špagino sistemos kulkosvaidžiai.)Na, ne veltui DŠK yra vadinamas „kalnų karaliumi“, Kokio galingumo ir žvėriškos galybės jėga yra tai,pajutus savo kailiu,belieka melstis kad tai kuo greičiau baigtųsi. Sunkios, 12,7 mm kalibro kulkos, trupina bazalto akmenis į šipulius.
Prasideda spėju pagalvoti ,staigiai kilstelėjęs galvą, žvilgtelėjęs pro šaudymo angą. Ten, iš apačios į pozicijų pusę jau ritasi atakuojančių dušmanų banga. Jie šaudo ir garsiai rėkia. Na, nieko, rėkimu neišgąsdinsite.Be žudančios DŠK ugnies, atakuojančius ugnimi dengia dar ir automatų ugnis iš priedangų ,esančių apačioje.
Pastebiu kad tai kažkokie kiti, keisti dušmanai,-juda atakuojant kitaip,nei įprasta, labai profesionaliai ir tai iškart atkreipia dėmesį.Kol vieni daro staigų šuolį į priekį,kiti pliekia į mus iš automatų taip,kad neleidžia pakelti galvos. Tamsoje jau galima buvo įžiūrėti veržliai
judančius siluetus,kurie atrodo kaip vaiduokliai.Visas tas paveikslas kažkaip toks netikėtas,neaiškūs bėgančių priešų kontūrai tai pasirodo, tai išnyksta. Nuo visa tai, darosi labai nejauku.
Padarę eilinį šuolį į priekį,dušmanai iškart krenta ant žemės ir ant galvos užsitraukia tamsius savo aprangos kapiušonus.Tuomet tokiu būdu tarsi susilieja su žeme. Tokia maskuotė juos sulieja su akmenuotu paviršiumi,ir kurį laiką jie nejuda. Sekantį momentą dengiantys veržiasi,o pirmieji juos dengia.Ir visą tą laiką, ugnies lietus nenutyla nei sekundei.
Tai, taip pat buvo keista, nes daugiausia modžahedai būdavo ginkluoti Kalašnikovo automatais,pagamintais Kinijoje ar Egipte.Esmė tame, kad tie AK pagaminti būdavo iš žemos kokybės plieno,jie jokiu būdu neatlaikydavo tokio intensyvaus šaudymo,-išnaudojus dvi-tris šovinių dėtuves, jų vamzdžiai įkaisdavo,kulkos lėkdavo silpnai,pradėdavo „spjaudytis“... O čia ugnis be pertraukų.
Priartėjus priešui iki šimto metrų,mes smogiame atgal.Pakirsti serijų, keletas dešimčių vaiduoklių krenta, -dušmanų banga nusirita atgal. Bet labai didelio džiaugsmo nėra,priešų ten, apačioje dar daug, o mūsų kovinės atsargos nėra labai jau gausios.
Radiotelegrafistas bando iškviesti centrą,pagaliau pavyksta.Pranešame kad nei jėgų,nei kovinių atsargų ilgam neužteks. Operatyvinis budintis atsako,kad pagalbos nebus,kol neišauš rytojus..Malūnsparniai negali dabar padėti.
Šovinių atsargos senka, nebegalime šaudyti trumpomis serijomis 2-3 šūviai, vadas duoda komandą persijungti į vienkartinio šūvio režimą.Dušmanai, supratę kad kaktamuša mūsų nepaims, bando gudrauti.
Pradeda šaukt, kad įvyko klaida, kad per klaidą susidūrėme su carandojumi,-afganų milicija, siūlo kalbėtis.Kitos grupės vertėjas ir dar du kariai kaip perlamentarai pakyla ,bet vėl pasipila automatų ir kulkosvaidžių lietus.Staiga granatų sprogimai ir automatų serijos iš flango. Negi ateina pagalba? Ne, tai mūsų vadas su dviem kariais padarė išpuolį iš savo pozicijos,-jų ugnies taškas beveik visai sunaikintas, tad nusprendė iš ten pasitraukti.
Dušmanai turi jau daug nuostolių,negalėdami įveikti,pradeda apšaudyti dar ir iš rankinių granatsvaidžių.Nuo tiesioginių pataikymų taško skeveldras, jau turime sužeistų.....


Manęs paklausė,-kaip yra kare? Koks tas karas? Aš nežinau ką atsakyti.... Karas. Pats žodis toks sunkus ir netgi slegiantis.Reikia suprasti, kad kare žūsta žmonės. Tu ieškosi taikiklyje savo priešo,taikysiesi į jį ,medžiosi jį kad sunaikinti, neutralizuoti.
Tą pat su tavimi darys tavo priešas, tu taip pat esi jo taikinys.Greičiausiai, žmogaus,kuris bandys tave ar tavo ginklo brolius užmušti, tu net nepamatysi, būtent taip visad įvyksta. Ir tam visad reikia būti pasiruošus.Kada tu esi kare ar bet kokiame ginkluotame konflikte, visada kažkas šalia tavęs mirs,ir tos žūties niekas nesustabdys. Tai ne žaidimas, tai ne kinas , visa tai realybė. Štai tu sėdi, kalbiesi su žmogumi,geri arbatą, praeina 20 minučių- ir viskas, žmogaus nebėra

Kiekvienas žmogus į tai reaguoja skirtingai , kažkam tai psichologinis poveikis didžiulis, ir jis pasijaučia sugniuždytas,-toks jau niekad nebus toks, koks buvo,jis jau savo ‚atkariavo“, o kažkas sukandęs dantis peržengs per visą tai ir eis pirmyn,taip kare tampama kareiviais.Mirtis kare-normali buities norma.Tiesiog tu turi būt pasiruošęs, kad jei ne šitame mūšyje, tai sekančiame būtinai kažko iš tavo pažįstamų nebeliks. Juos pakeis kiti,ir tai kartosis , kartosis...Galbūt bus tiek lavonų, savų ar svetimų, kad netgi patys tvirčiausi, patys,šaltakraujiškiausi vos galės tvardytis, keikdami viską pasaulyje, kas atvedė į tą situaciją , kuri yra čia.
Didelė laimė, jei lavonus greitai surinks po jų žūties. Daug blogiau,kai jie ilgiau guli šalia ir laukia savo valandos, kada juos paims ir išsiūs namo.Sunkus ir slogus jausmas, kol jie guli šalia... Žvelgdamas į tai, kas dar nesenai buvo gyvas, kalbėjo, juokavo, gėrė su tavimi arbatą, atmušinėjo priešo ataką , tu labai daug ką permąstysi ,ir lyg rikošetu atlėkusi kulka kala į galvą,- reikia toliau gyventi, kovoti,atakuoti,gyventi karu ir būti kare ,ir kai ateina tas momentas, kai į sudarkytą ginklo draugo kūną ar sutrupintą kaukolės liekaną reaguoji paprastai, be jokių emocijų. Ne, tu netapai ciniku, tiesiog tai tavęs jau nebeveikia taip stipriai , tai tiesiog tavo buities momentai, kurie nebetraumuoja psichikos.TU nekenti to, bet susitaikai su realybe.Galbūt todėl tikri kareiviai nekenčia karo ir tos purvo ir kraujo košės.Aš taip pat nekenčiu karo, tos kraujo ,purvo,neapykantos košės.
Kare mirtis visur. Turi suprasti ir savyje priimti vidumi paprastą tiesą,kad nereikia galvoti kas bus, kad reikia gyventi tuo, kas yra čia ir dabar
.Kad ir kaip gerai tu esi parengtas karui, nuo tavęs nepriklauso visa tai,tavo priešas taip pat yra pasiruošęs susitikt su tavimi mūšio lauke.Tu gali galvoti, kad tau praėjus ne vieną kruviną ir sunkų ,žiaurų mūšį tau (galbūt )nėra lygių artimame mūšyje, bet iki jo, šito kareivio pojūčio, dar reikia nueiti ilgą ir sudėtingą kelią. Ir tame kelyje bus ir užminuoti keliai, kląstingi spąstai, pasalos, artilerijos ir minosvaidžių apšaudymas, alkis, šaltis,troškulys,pyktis ir visad noras gyventi..Visad tau reikia atsiminti, kad karo be nuostolių nebūna, kaip tau kariauti, tik nuo tavęs priklauso, čia visa tavo esybė apnuoginta ir visos tavo silpnybės ar stiprybės kaip ant delno.Tu atrasi savyje savybes, kurių nežinojai,kilniaširdiškumas kare visad greta su neapykanta, žiaurumu.
Tikėjimas ateina tada, kai nieko nebesitiki, melstis išmoksta visi,kas niekad to nedarė.Logika kartais neegzistuoja, nes stebuklingi, neįtikėtini dalykai nutinka su tavimi ir tu tyli, nepasakoji, nes tai tikrai sunkiai arba neįmanoma paaiškinti, nes tame nėra loginio supratimo ar paaiškinimo.Tu niekad nesugebėsi papasakoti savo būsenos, apie savo būseną ,kai tu sėdi su kitais kalnuose pasidaręs iš bazalto akmenų apsauginį briustverą, šaudymo parimetro angą, -žvelgi į savo ginklo draugus, o galvoje mintis-kuris sekantis?

Galbūt tai būsi tu pats. Mintyse tyliai pasimeldi ir meldi, kad jei mirtis, tai tegul be kančių, greit ir iš karto. Kad nebūtum našta savo draugams, nes tavo sužeidimas bus jiems našta , tad jei mirtis, tai lai iškart...tuomet tavo kovos draugai ,jie gal gyvens ilgiau. Nes jei sekantis ne tu, tai tu taip pat darysi, kaip ir jie, kad gyventi ilgiau..

Kaip tapti Prancūzu

Jeigu kažkas jums pasakys , kad nejautė baimės kare, tai tikriausiai jis tiesiog nebuvo kare.Žinoma, teoriškai, gal ir galima daryti prielaidą , kad yra bebaimių žmonių ,bet praktiškai viskas atrodo kitaip,nei kine. Mūsų grupės vadas taip pat iš tiesų atrodo bebaimis,narsus,drąsus , vadovaujantis mūsų įžūliai ir galbūt taip pat bebaimiškai grupei. Bet taip gali atrodyti iš šalies, žvelgiant naujoko akimis.
Žmogus, nors kartą pajutęs savo vidumi,ten , kažkur tarp šonkaulių ervės šaltį , atsiradusį prieš neišvengiamą mūšį, supras apie ką vyksta kalba. Iš tiesų, su baime kiekvienas kovoja savaip, lyg ir vienas pats su savimi, bet tuo pačiu lyg ir ne vienas,nes yra kolektyvas, grupė, ginklo draugai. Kolektyvas tuo ir nepakeičiamas, kadangi psichologiškai žmogus taip sukurtas, kad kai mus užvaldo gyvuliškas siaubas, jį lengviau įveikti, „perlaužti“ visad lengviau visiems kartu. Aš, kaip ir visi kiti, taip pat išmokau kovoti su savo demonais,su baime,- po poros mėnesių, užspausdavau tą momento jausmą, nugrūzdamas kažkur giliai į pasąmonę, aplenkdamas ją ir palikdamas kažkur toli už savęs. Pas kiekvieną grupės kareivį, individualus šaukinys,-„klička“. Tie šaukiniai,labai individualūs, būdingi tik jam , ir tikri vardai tarsi nutolsta, slepiasi tų šaukinių šešėlyje.
Dar mokomajame pulke,ten „anoj upės pusėje“ , aš tapau „Prancūzu“. Istorija kažkiek komiška,-instruktorius per rikiuotės patikrinimą perskaitė vardą, kaip „Andre“ ir pakomentavo ,-kas čia per prancūzas? Taip ir tapo „Prancūzas‘ mano radijo šaukiniu. Jau vėliau, kai buvo suformuotos ,šitos , specialios paskirties, giluminės žvalgybos 3 grupės, buvo įsakymas, mums bendrauti tarpusavyje tik šaukiniais , o kontaktuojant su kitais, apie grupės paskirtį,uždavinius,galimybes ar pavaldumą buvo įsakymas draudžiantis apie tai kalbėti.
Mūsų grupės vadas ,Vyresnysis leitenantas Serioginas trumpai paaiškino, kad mes sąlyginai esame autonomiška , specialios paskirties, žvalgų grupė, pavaldi tik Generalinio štabo Pagrindinei Žvalgybos Valdybai.-GRU sutrumpintai. Mes, kaip skrajojantis olandas,-atliekame tik specialius uždavinius, niekur ilgai vienoje bazėje neužsibūname.Mes tiesiog nesame paprasta pėstininkų grupė, nes kiekvienas iš mūsų apmokyti ir treniruoti daug daugiau ir intensyviau nei eilinis pėstininkas ,- mokame šaudyti iš bet kokio ginklo,galime vairuoti bet kokią karinę transporto priemonę,mokame naudotis radijo imtuvu,rengti pasalas mums nesudėtinga,galime nepastebimai pasirodyti priešininko teritorijoje ,,minuoti,sprogdinti, ar paimti „liežuvį“.išmokyti reflektoriniame lygmenyje, automatiškai.
Kažkas iš mūsų pasakė , kad viskas skamba labai grėsmingai , bet iš tiesų tai sunkus,pavojingas ,žiaurus ir purvinas ,sunkus kareivio darbas kare , kur niekad nėra vietos tylai.

Malūnsparnis vibravo ir atrodė, kad savo virpesiu drebino visą tą įsitempusį ir tarytum trumpai apmirusį pasaulį.Rytas aušo greitai. Pasirodė derlinga lyguma subraukyta geometrinėmis duvalų ir sklypelių linijomis , bet greitai vazdas ėmė keistis, pereidamas į plokčiakalnių pilką masę. Nei žmogaus,nei medelio,nei jokio kelio ar vandens nematyti. Bet tikriausiai ten vistik gali būt žmonių ir abiejų malūnsparnių pilotai periodiškai leido šilumines raketas kad apsaugoti savo mašinas nuo dušmanų „dovanėlių“ tokių, kaip kad „žemė-oras“ , ir vargu ar suspėtume sukalbėti maldą, kol kristume degdami į skalas. Vėliau prieš akis, kiek tik matėsi horizonte, atsivėrė regisi be jokio gyvybės dykuma. Staiga pradėjo kalenti borto kulkosvaidis kabinoje , pasaulis persivertė šonu, sekundei šmėštelėjo kelio kilpa,kur pakelėje susigrūdo dulkių padengta technika , mūsų „vertuška“ (malūnsparnis) lyd strėlė smigo aštriu kampu žemyn į mažą, išdegusio molio ,aikštelę. Dešiniau matėsi nedidelis plato,- buvusio kišlako griuvėsiai , kai kur paženklinti vienišų medžių stabais. Malūnsparnis , sukėlęs geltonų dulkių debesį, lyg stabtelėjo ir mes pažirome kaip žirniai ant žemės,-desantavomės. Nei sekundei nesustoję suktis sparnai , pakėlė malūsparnius, vos tik paskutinis grupės žvalgas iššoko iš kabinos.
Pro nusėdančių dulkių uždangą pasimatė du BTR-ai , nuo kurių į mūsų pusę paskubėjo du afganistaniečiai karininkai. Pasisveikinę prisistatė, stiprai spausdami ranką mūsų leitenantui , po to pamojo ranka kviesdami užimti savo vietas ant šarvuočio. Vos tik įsitaisėm, BTR , išmetęs kamuolius juodų dūmų, šuoliais pasileido link tolumoje matomo kišlako. Jau po keletos minučių įvažiavome į kišlaką kur jau, nors dar ankstyvas rytas,krautuvėlės-dukchanai buvo atidaryti. Virinos skurdžios,-pakabukai,žiebtuvėliai,niekučiai tik akys dar spėja užfiksuoti užsienietiškų ivairiausių lipdukų gausą. Žilabarzdžiai senoliai, skurdžia, lengva apranga , sėdi šalia tų dukchanų: atrodo, kad jie čia sėdėjo ir vakar, lyg ir nebuvo palikę savo „posto‘ per naktį. Keistas tas kontrastas,-niekučių blizgesys ir žilabarzdžių senolių skurdas. Priekyje BTR-ų važiuojanti mašina stabteli prie dukchanų , iš jos iššoka jaunas afganistanietis karininkas, įbruka senoliams į rankas duonos kepaliuką. Mašinos pajuda , o žilabarzdžiai senoliai nejudėdami lieka sėdėti .
Iš skersgatvio pabyra grupė vaikų. „Bačiata“,kaip juos vadina čia , bėga paskui šarvuočius , mojuoja rankomis ir šaukia: – Bakšiš... bakšiš...– girdisi jų balsai. Taip jie prašo dovanų.Visad reikia būti atidžiam ir pastabiam.Seniau tarnaujantys žino, kad ne kartą, prie sustojusio transporto, apspitusio vaikų, prie benzino bakų atsiranda „prilipdyta“ dovanėlė, kuri po kiek laiko užsidega, sprogdina benzino bakus, ir jie tai daro ne iš piktumo ar neapykantos,o už „bakšiš“, kurų jiems pažada dušmanai , bet argi nuo to lengviau? Posūkyje dingsta paskutinė nedidelių medelių gatvelė ir vaizdas keičiasi,-pasirodo lyguma , atitverta ,nelygia , tolumoje matomų kalnų siena.
Vynuogynai, vynuogynai... plačiai išsimėtę po lygumą. Vynuogynai,-tai gyvenimas, tai kaip kasdieninė duona..Bet karas įsiveržė ir į vynuogynų gyvenimą , ir nepatikliai atrodo, paniurę dabar vynuogynai, ne vien saule kvepia vynuogės,bet dar ir parako prieskoniu. Serioginas su mūsų vertėju uzbeku Albertu vaziuoja sėdėdami ant priekinio BTR-o.Snaiperis ir kulkosvaidinkas su jais už bokstelio. Mes ant sekančio BTR. Jei smogs iš granatsvaidžio, visad galima greitai nuriedėti nuo šarvuočio ir užsiimti gynybą . tad visad saugiau įsitaisyti ant šarvuočio, nei jo viduje. Galimybė būt apšaudytam yra visad... Tusčia aplink.Tyla tiesiog spengia ausyse ir tarytum ore pakibusi kelia neramumo pojūtį. Kare visad pojūčiai labai paaštėja. Pasirodo prie kelio esantis apleistas karavanų kiemas žvelgiantis tusčiomis buvusių langų akimis. Ne taip senai čia vyko kruvini mūšiai ir apleistas karavanų kiemas nebyliai apie tai primena apdegusiomis sienomis iš kur ir dabar galima tikėtis užpuolimo.
Tai gali būti ir net ir ta pati modžahedų banda su kurios vadeiva ,mums, žvalgams paskirtas susitikimas. Priekyje kažkas tamsia dėme išsiskira šviesiame fone. Tai kelkraštyje sėdintis žmogus., Jis,pamatęs šarvuočius, atsistoja, prisileidžia juos ir kai lieka apie 50 metrų, mojuoja ranka. Kitoje rankoje spaudžia automatą. Privažiuojame prie jo, sustojame.Variklių keliamas garsas kaip ir momento situacija susilieja į greitai besikeičiantų vaizdų kaleidoskopą. Ant šarvuočio tik vadas ir vertėjas,-mes jau išsisklaidę ir pasirengę mūšiui. Šarvuočio bokštas pajuda į kairę, grįžta atgal,šaudymo angose-automatų akys. Visa tai , be jokių komandų, kiekvienas mūsų žinome ką turime daryti. Pirmas jaudulys dingo, nors kiekviena savo organizmo klėtele jaučiu jog kad ir į mūsų pusę žiūri kulkosvaidžiai ar esame granatsvaidžio taikiklyje. Tokia savotiška karo diplomatija.
Serioginas su vertėju nušoka nuo šarvuočio ir eina prie dušmanų perlamentaro,mūsų leitenantas automato nepasiima. Dvi tris minutes jie kažką kalba. Modžahedas jaunas, tvirtas , nenusileidžia mūsų vadui ūgiu, stambiose jo rankose AKM atrodo kaip žaislas. Jis staiga pakelia savo automatą ir daro tris pavienius šūvius. Iš „zelionkės“( žalios zonos) pasigirsta atsakymas – du kart iššauna pavienius šūvius
. Žalioji zona padalinta duvalų kvadratais. Du duvalai eina paraleliai, kaip koridorius ir išeina į kelią. Po keletos įtemptų laukimo minučių iš šito koridoriaus be garso, kaip šešėliai, pasirodo grupė ginkluotų žmonių. Jų šešetas: kas su čalma, kas su papacha, kiekvieno veidas uždengtas cadaru-uždangalu, kurį afganistaniečiai nešioja persimetę per petį. Jie apsupa Serioginą ir kalba su juo.
Pagaliau vadas ranka pamoja ir pakviečia prieit kulkosvaidininką Antoną ir mane. Po paskutinio mūsų „kovinio trejeto“ užduoties prieš tris mėnesius,Serioginas visad ima mus į labiau atsakingas situacijas ar reidus. Štai ir šiandien mūsų užduotis nei per žingsnio neatsitraukti nuo jo.
Tampa aišku, kad vienas iš dušmanų grupės,- vadeivos padėjėjas. Jo ir apranga naujesnė, brangesnė, nei kitų dušmanų, ir cadaras – šilkinis, kepurė, ant kurios surišta čalma, – siuvinėta auksu.
Lengvas Vėjas