tu ar aš, ar antys...
darau sandorį su savo sąžine -
laukiu kol pailsėjęs rytas nubus
ten kur tu – į krantą plakas jūra smaragdinė
ten kur aš – apsiniaukęs ir lietingas dangus
ten kur tu - neauga niekas per pilkus akmenis
ten kur aš – net iš po sniego kalas žolė
sakei – žiemoti atskrido mano mylima antis
sunerimusi prašau pasirūpinti kur ji gulės
kuo kvėpuos kur ji plaukios ką ras palesti
tokiame tolimam mažai pažįstamame krante
neramina ar antis moka ar pajėgi spręsti
ar neliks sužavėta smaragdinės jūros emigrante
nebent kitas nelemtas likimas nublokštų
gimtinėj ant palikto lizdo nutūpti neleistų
pameni kaip mus malė savo girnose betrokšdami
kaip bandė sulaužyti- be vieno sparno paleisti?
sandoriui su savo sąžine – graužiku nemiegančiu
ilgos žiemos naktys palankios tarsi tam skirtos
Viduržemio jūros pakrantėj ne vien dėl ančių
pavargę mintys išsigando naujų nerimstančių..