Regina pirmadienio rytą sužinojo, kad tapo karaliumi. Nei jis pats, nei ,,karalystės“ žmonės apie rinkimus nieko nežinojo. Dar sekmadienio naktį Regina buvo miesto durnelis, kuriam niekas nesisekė ir tikriausiai nebūtų sekęsi. Bet dabar gi jau pirmadienis, Regina šį rytą atgijo lyg per naują, žodžiu tapo vyru iš stuomens ir liemens. Pirmadienį jis jau buvo karalius, ir visi žmonės buvo žemiau pačio valdovo. Tačiau vargu ar apie tai mąstė Regina, matyt jis liūdnai žiūrėjo į savo namų sostą – sofą, ir graudinosi. Bet pakeisti nieko jis negalėjo, gi beveik pats dievas paskyrė jį valdovu.

Pirmadienis buvo sunkus Reginai. Atsisveikinti su savo lūšna, kuri buvo miško viduryje, jam buvo nelengva, ten gi ir šuva sėdi pririštas, ir lova šilta jo laukia. Regina buvo paprastas žmogus. Pasitenkinimui jam reikėjo mažai – gero ėdalo ir šiltos lovos. Viso to jis gautų ir pilyje, bet kažkodėl vietos pakeitimas jam kėlė nerimą. Dažnai žmogui pasitaikius tokiai progai kaip Reginai, jis labai lengvai atsisveikina su senąją būtimi, o vat Reginai net pusdienio atsisveikinimui reikėjo. Vis dėlto iškeisti minkštą, nudėvėtą sofą buvo sunkiausia. Regina taip prisirišo prie šito medžiagos gabalo, kad net pats ją norėjo nunešti į pilį, bet niekas jam jos neštis neleido. Apverkė jis savo sofutę taip graudžiai, graudžiai apverkė. Galiausiai atsidūręs pilyje atsisėdo jis karaliaus soste, tačiau karaliumi nesijautė, nes sėdėjo ant šalto, metalinio sosto, o ne ant savo sofos.

Gaidžiai, kaip tikrame kaime, prižadino Reginą antradienio rytą. Jo guolyje prisirinko tiek žmonių, kad vargu ar jis tokį skaičių žinojo. Jie jo klausinėjo kaip kokios įkyrios varnos: „Ką daryt? Ką daryt?“. Lyg jis pats žinotų. Greitus ir neapgalvotus atsakymus jiems mėtė Regina. Trūksta grūdų – sudeginkit laukus, vanduo užterštas – meskite ten visas savo atliekas. Žodžiu, duok žmogui girią, jis ją pavers kelmais. Taip nuobodžiai ėjo jo antradienis, vėliau ir trečiadienis. Valdovas likimas iš tiesų tragiškas ir sunkus.

Didįjį ketvirtadienį rutina pasikeitė. Reginai buvo įsakyta sukurti pokylį. Vargšelis valdovas net šio žodžio nežinojo. Kaip jis sunkiai dirbo tą ketvirtadienį. Reikėjo kviesti ponus ir paneles, visiems atskirus laiškus rašyti. Regina niekada nesimokė rašto, tai dažniausiai laiškai buvo pilies piešinukas su užrašu „Ateik“. Nei tikslios datos, nei laiko niekam nereikėjo, jis valdovas – jie patys turi suprasti.

Ir atėjo štai penktadienis. Visi subėgo į salę ir pradėjo šokti. Regina nesuprato, kas vyksta, nes žodį „pokylis“ jis interpretavo kaip kažko kėlimą ir spėjo, kad ponai ir panelės jį fiziškai pakels. Nenusivylė valdovas ir šiuo pokyliu. Gal jis ir nemokėjo rašto, bet šokti jis galėjo. Tuoj pat į masę žmonių įsitraukė ir Regina, sutrypė jis tokį klumpakojį, kokio dar žmonės nebuvo matę. Visi plojo, džiaugėsi savo valdovo talentu. Jų akys tiesiog žibėjo ir jei akys būtų galėjusios kalbėti, jos tiesiai iš širdies būtų pasakiusios, kad Regina yra praktiškai dieviškas sutvėrimas.
Su pagyros žodžiais iš valdovo pavaldinių ir prasidėjo šeštadienis. Po visą „karalystę“ pasklido gandas, kad karalius Regina labai geras šokėjas. Merginos gatvėse alpo, o vaikinai žavėjosi savo nauju autoritetu. Viskas buvo labai aišku – Regina buvo labai geras žmogus ir valdovas.

Kaip ir visiems geriems pasaulio lyderiams pridera, Regina sekmadienį buvo giljotinuotas. Po jo mirties festivaliai, šokiai ir muzika „karalystę“ atgaivino, jie visi džiaugsmingai laukė naujos savaitės pradžios, kurios pirmadienį bus išrinktas kitas laimės kūdikis.