Kai mintys žvarbsatnčiojo piešia miražus,
Jos būtinai pasiūlys purpurinį sapną,
Alsius kvapus pražydusių krantų,
Būties aistringos nuodėmingą aktą
Ir neaprėpiamas erdves neblunkančios žaros,
Kad pageidautum sausy neprabusti
Po šerkšno adatomis, sausledžio naguos
Tarsi drobulę gavęs šviežią baltą pusnį.
Kliedi? Tai kas. Nieks nesugaus minties.
Kas jai palieps kalėjime uždusti?
Kai atbundi, regi krašte erdvės,
Kaip tavo sapną laižo vėjo gūsis.