Bėga pėdos sniegu ir ne taip jau svarbu,
Kokios liks po tavęs, tau nubridus.
Galbūt greitai pradings, jei nulytų lietus,
Ar gausiau po nakties vėl pasnigus.
 
Daug svarbiau kokia brydė istorijoj liks,
Kokie žodžiai bus lapuos nusėdę.
Gal žiedais pražydės, kaip sena obelis,
Gal primins šaltą rudenio gėlą.
 
Dulka užverstos knygos, tad viltis ne jose,
Ne vardai kažkada užrašyti.
Jei pražysti būt lemta, tai vaikų akyse,
Kai teks tautą vėl gint pasiryžti.
 
Laimė —  pėdas įminti į gimtąją žemę,
Amžinai jos smėly pasilikti.
Kolei girios žaliuos, ąžuolai dangų rems,
Ryto spinduliu pirmu nušvisti.
 
Bėga pėdos sniegu, apie jas negiedos
Net ir paukščiai pavasarį grįžę.
Žmonės dainas dainuos ir darbais atkartos
Laisvės žygiuose paliktą brydę.