Daug pas Dievą dienų


Daug pas Dievą dienų...
Tiktai žmonės rieves suskaičiuoja,
Jie tik mano galį slidžią būtį glėby suturėt,
O pernykštė žolė geba pančiot eikliausiųjų kojas,
Vos pabaigia derėt ir į praeitį ima žiūrėt.
Nieks ugnies negrąžins į bepurtantį pelenus maišą.
Šitoks graudžiai gražus šerkšno būto trapus žvilgesys.
Pripažink, jog žvalgais per atodrėkius guodžiančio daigo,
Nors ir pats supranti, kad artojas seniai jau nesi.
Merk į putrą giliau atkakliai bekietėjančią plutą
Ir geriau nė neklausk,
Kiek dienų Dievas tau dovanos.
Aš tikiu, aš žinau,
Jog atrasim naudingais kaip būti,
Kol į skiemenis tirps prasmės neiškuždėtos maldos.
Nijolena