Miega gruodyje pieva,
Ir aš pas tave nebeinu –
Lyg bijočiau trukdyti smilgynų nulinkusių sapną,
Kol dvejoti imu,
Koks gi skaičius vienatvės dienų?
Suturėjau žodžius, nes be bučinio lūpos užako.
Nė nesukruta kiaute užstrigus viltis –
Tarsi gemalas sėklos drėgme nemyluotas.
Kas dabar pasakys –
Mes toli ar arti,
Kai tarp mudviejų plyti nemindomas plotas?
Nevadinsiu „ateik“, neminėsiu vardų –
Gal pavasarį tu kaip ši pieva sapnuoji?
Nė pati nežinau, kur per pusnį brendu,
Kai nupilkę smilgynai supančioja kojas.
Tai senatvės žiema be aistros kibirkščių,
Tai alpioji snūda, prarasta realybė.
Paryčių sapnuose aš tave dar liečiu
Lyg smilgynus ir pusnį abu mes išbridę.