Ten, rūko sluoksniuose, tarytum užmaršty
Pranyksta aiškios realybės ribos.
Mes dar kartu, o gal jau atskiri?
Kai laikas nuodija, ar liko kas dar gydo?
Viršūnė kyšo.
Ji tokia nuoga,
Kada ruduo nuplėšė lapų skiautes.
Į ką metaforas poetines galąst,
Kai viksvoms tenka šlapdribomis autis?
Bet aš brendu atodrėkio rūkuos
Link tų šakų, kurios lyg rankos kviečia.
Mes dar kartu – it maldą pakartok,
Nors tai tebečeža tiktai pernykščiai kiečiai.